Kodėl modernių granatų korpusai nebeturi gilių griovelių?

Filmuose matomos rankinės granatos kartais primena mažus ananasus – jos netgi taip ir pravardžiuojamos. Jų korpusai yra išraižyti giliais grioveliais. Kam jie – ar tikrai padeda fragmentacijai? Ir kodėl naujesnės granatos dažnai turi lygius korpusus?

Rankinė granata – tai metamas sprogstamasis užtaisas, įprastai aktyvuojamas ištraukus žiedą. Granatos yra labai naudingos ir šiuolaikinėje karyboje. Jos mėtomos į apkasus ar patalpas, bet gali būti naudojamos įvairiai. Grioveliai ant granatos korpuso yra susiję su jų gamybos būdais, funkcija (gynybinė/puolamoji) ir istorija. Nuo jos ir pradėsime.

Dar Bizantijoje 8-ame mūsų eros amžiuje kariai mėtė padegamuosius užtaisus, bet jie labiau primena Molotovo kokteilius nei granatas. Šį tą panašesnio naudojo kinų kariai 10-12 amžiuje. Jų mėtomos bombos naudojo paraką, bet pati konstrukcija, veikimo principas ir naudojimo būdai buvo kitokie nei šiuolaikinių granatų. 15 amžiuje Europoje jau buvo mėtomos bombos su geležiniais korpusais. 19 amžiuje britai per Krymo karą į priešo apkasus mėtė sprogstančius stiklinius butelius su paraku ir vinimis. Tuo tarpu JAV pilietiniame kare abi pusės gamino ir naudojo granatas – kai kurios iš jų sprogdavo po kontakto su žeme.

Tos ankstyvosios granatos turėjo trūkumų. Dažnai jos naudojo degančius detonatorius, kurie jas paversdavo pavojingomis patiems kariams. 20 amžiaus pradžioje Jungtinės Karalystės karybos ekspertai kartojo, kad rankinės granatos yra neefektyvi technologija. Tačiau, patyrinėję sėkmingą granatų naudojimą 1904-1905 metų Rusijos-Japonijos kare, britai nusprendė kurti kokybišką serijinės gamybos granatą. Pasirodė pirmieji prototipai, bet ir jie buvo labai pavojingi naudotojui. Pavyzdžiui, britų granata No.1 buvo lazdos formos, kad ją būtų galima nusviesti toliau, tačiau apkasuose buvo lengva stuktelti jos karštuoju galu į žemę ir taip susinaikinti pačiam.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje kariaujančios šalys daugiausia pasikliovė savadarbėmis granatomis. Tai buvo paraku ir vinimis bei varžtais prigrūstos skardinės bei stiklainiai. Būta ir gamyklinių granatų, bet jos buvo pavojingos ir nepriminė to ginklo, apie kurį pagalvojate išgirdė granatos pavadinimą.

Millso bomba – pirmoji moderni granata

Pirmąja modernia granata laikytina Millso bomba. Tai – tikra fragmentacinė (skeveldrinė) britiška granata, jau turinti tą atpažįstamą korpusą su giliais grioveliais. Šis 1915-ųjų Williamo Millso išradimas buvo apibūdinamas kaip pirma saugi granata. Jau vien dėl to, kad ji veikė su prognozuojamu uždelsimu. Tai yra, numetus granatą buvo galima tikėtis, kad ji sprogs po 5-7 sekundžių (Millso bombų modelių detonacijos laikas buvo skirtingas). Be to, šios granatos neturėjo tų senamadiškų detonatorių, kurie suveikdavo nuo sutrenkimo. Bet grįžkime prie griovelių.

Millso išradimas iš karto buvo nukopijuotas ir paplito po įvairias šalis. Skiriasi detonatoriai, kai kurios kitos granatos detalės, tačiau pats principas ir net išvaizda išlieka panašūs. Dažna vėliau gaminta granata turėjo tokį išvagotą, kvadratais padalintą korpusą. Ir amerikietiškos, ir sovietinės, ir itališkos, ir kitų šalių granatos atrodė labai panašiai. Daug kur teigiama, kad tie grioveliai pagerina granatos fragmentaciją – padeda korpusui suskilti į mirtinai pavojingas skeveldras. Tačiau tai nėra tiesa.

Grioveliai ant Millso granatos taip pat buvo sukurti dėl saugumo – jie leidžia tvirčiau įsikibti į granatą, sumažina riziką, kad karys netyčia pames ją po savo kojomis. Apie tai patente ir demonstracijose kalbėjo pats išradėjas. Su fragmentacija tai neturi nieko bendro – tas paaiškinimas buvo sugalvotas vėliau. Dar daugiau – vėlesni tyrimai rodo, kad granatos korpusas skyla ne per tuos griovelius.

Štai rusiška skeveldrinė granata F-1, sukurta pagal prancūzišką to paties pavadinimo granatą ir naudojama nuo 1939 metų:

Kaip matote, jos korpusas yra padalintas dideliais kvadratais. Tačiau sprogdama tokia granata paleidžia net 240 skeveldrų. Didžioji korpuso dalis virsta dulkėmis.

Kalbant apie griovelius ir ginklus – ar žinote, kam iš tikrųjų skirtas gilus griovelis ant durtuvo geležtės?

Kodėl granatos nebeturi griovelių?

Taigi, dažnos granatos turėjo tą ananaso odos korpusą. Pavyzdžiui, amerikietiška Mk.2 granata, naudota 1918-1969 metais (ypač per pasaulinius karus) atrodo šitaip:

Tai – tarsi tradicinė granatos forma. Tačiau Mk.2 dar šeštajame dešimtmetyje pradėta keisti M26 granata, kuri atrodo taip:

Kaip matote, ji neturi griovelių. Jų neturi ir M33 bei M67 granatos, pradėtos gaminti vėliau. Tai – tik pavyzdys. Iš tikrųjų, tų grioveliais padalintų korpusų nenori daugelis modernios ginkluotės kūrėjų.

Ir atsakymas iš tikrųjų paprastas. Kaip minėta, tie grioveliai buvo skirti ne fragmentacijai skatinti, o sumažinti pametimo tikimybę. Granatos gali turėti skirtingus fragmentacijos mechanizmus, bet dažnai naudojamos metalo vijos su įpjovimais.

Ši plieno juosta yra granatos viduje ir sukuria nustatyto dydžio skeveldras. Nuotraukoje viršuje matote, kokios mažos tos skeveldros gali būti. Būdamos lengvesnės jos skrieja toliau, lengviau prognozuoti jų poveikį. Tai reiškia, kad korpusas nenaudojamas skeveldroms kurti, o tiesiog saugiai išlaiko skirtingas granatos dalis kartu. Todėl jis gali būti plonesnis ir pigesnis.

Tos ananasą primenančios granatos dažnai turi lietą plieninį korpusą, kuris yra brangesnis ir sunkesnis nei štampuotos skardos korpusas, kokį turi modernios rankinės granatos. Millsas tuos griovelius sugalvojo, kad sumažintų granatos pametimo riziką, bet storą ir sunkią granatą pamesti lengviau, o klaidos tikimybę efektyviausiai mažina geri apmokymai.

Rankinės granatos dar skirstomos į puolamąsias ir gynybines. Puolamosios yra galingesnės, priešą turi neutralizuoti sprogimo banga. Gynybinės granatos metamos iš už priedangos, todėl yra skeveldrinės ir veikia didesniu spinduliu, nei realistiškai galima numesti. Puolamosios granatos visada turėjo tokį korpusą, kuris nevirsta pačiam kariui pavojingomis skeveldromis – lygios skarinės formos.

Grioveliais išvagotų granatų dar tikrai yra ir jos naudojamos. Tiesiog štampuoti korpusai su skeveldrų vijomis (šratais ar pan.) viduje yra geresnė, patogesnė ir pigesnė konstrukcija.