Visureigis Jeep kadaise buvo sukurtas kaip itin greita ir lengva karinė transporto priemonė. Tačiau kad ir koks pravažus buvo Jeep, daugybė gamtinių kliūčių jam iš tikrųjų buvo neįveikiamos. Bet juk purvynus, miškus ir minų laukus būtų galima tiesiog perskristi! Su tokia mintimi šeštojo dešimtmečio pradžioje buvo pristatytas American Helicopter XH-26 Jet Jeep sraigtasparnis.
Originalus Jeep visureigis, kurio tikrieji vardai buvo Willys MB ir Ford GPW, gamintas tik 1940-1945 metais, tačiau buvo naudojamas gerokai ilgiau. Tai buvo keturiais ratais varomas kompaktiškas visureigis, kuris ne tik pasižymėjo neblogu pravažumu bekelėje, bet ir buvo lengvai transportuojamas nedidelėse dėžėse. Čia ir buvo tikrasis Jeep greitis – pats automobilis nebuvo jau toks greitas, tačiau jis buvo patogus naudoti, greitai gaminamas ir lengvai transportuojamas.
Perkelti šias idėjas į aviaciją nėra taip lengva. Kariniai orlaiviai įprastai yra pakankamai dideli ir lepūs. Jiems reikia specialistų – pilotų, inžinierių ir mechanikų. Lėktuvams dar reikia ir aerodromų, o tai stipriai riboja jų galimybes būti greitai pritaikytiems mūšio lauke. Sraigtasparniai turi privalumą – jie gali kilti ir tūpti vertikaliai, tačiau įprastai jie yra pakankamai dideli.
Visgi, JAV karinės pajėgos norėjo labai kompaktiško ir lengvo sraigtasparnio. Reikalavimai jam buvo paskelbti 1950 metais. Juose minėta, kad naujas lengvasis sraigtasparnis turi būti: valdomas vieno piloto; išardomas ir sudedamas naudojant paprastus įrankius; pajėgus kariams pristatyti įvairias atsargas nepriklausomai nuo vietovės sudėtingumo.
Galite įsivaizduoti, kaip toks sraigtasparnis būtų naudojamas. Bazę pasiektų informacija, kad kariams mūšyje trūksta atsargų – maisto, amunicijos, ginklų ar įrangos. Reikalingi daiktai būtų supakuoti, nunešti į mažą sraigtasparnį ir išskraidinti praktiškai iš bet kokios vietos – aerodromo tam nereikėtų. Pilotas tuomet paketus su atsargomis numestų kiek įmanoma arčiau karių ir nuskristų savo keliais. Tas pats sraigtasparnis dar galėtų žvalgyti teritoriją, kur priešo priešlėktuvinė gynyba tiesiog neegzistuoja. Pavyzdžiui, mažas skraidantis Jeep galėtų skristi palei upę ieškodamas persikėlimui tinkamiausios vietos – tai yra, atliktų darbą, kurį dabar atlieka dronai.
American Helicopter Company 1951 metais pateikė savo pasiūlymą – sraigtasparnį Model XA-8, sukurtą naudojantis Sausumos ir Oro pajėgų parama. XA-8 yra vienvietis piramidės formos sraigtasparnis su dvimenčiu 8,23 metrų pločio sraigtu. Toks mažytis sraigtas leido XA-8 tūpti net ir labai siaurose vietose, visai šalia medžių ar pastatų. Šio sraigtasparnio ilgis – 3,73, aukštis – 1,88 metrai. Kitaip tariant, tai yra išties mažas orlaivis (daug mažesnis už panašiu metu sukurtą čekoslovakišką Heli Baby), bet tai net nėra keisčiausia jo savybė.
JAV karinės pajėgos priėmė XA-8 bandymams ir pavadino jį American Helicopter XH-26 Jet Jeep. Prisimenate reikalavimus, kuriuos naujam sraigtasparniui kėlė karinės pajėgos? Jet Jeep juos atitiko puikiai.
Reikalavimuose buvo nurodyta, kad kompaktiškas sraigtasparnis turėtų būti lengvai išardomas ir sudedamas. Jet Jeep turėjo aliuminio ir stiklo pluošto fiuzeliažą, labai paprastą važiuoklę ir ypatingai kompaktišką pagrindinio sraigto mechanizmą. Išardytas Jet Jeep tilpo į 1,5 X 1,5 X 4,2 metrų dydžio dėžę ir svėrė apie 135 kg – ta dėžė galėjo būti gabenama Jeep visureigiu. Pora karių šį sraigtasparnį galėjo surinkti vos per 20 minučių.
Sukurti tokį lengvą sraigtasparnį tikrai nėra lengva ir American Helicopter turėjo pasitelkti daug inovatyvių sprendimų. XH-26 Jet Jeep buvo varomas dviem varikliais, tačiau neturėjo jokios sudėtingos ir sunkios transmisijos – pulsuojamieji reaktyviniai varikliai XPJ49 buvo sumontuoti tiesiai menčių galuose. Kitaip tariant, Jet Jeep sraigtas buvo sukamas ne per ašį, kaip yra įprastai, o per sraigto menčių galuose sumontuotus 17 cm skersmens reaktyvinius variklius. Tai leido American Helicoper nenaudoti transmisijos, kuri įprastai yra sunki, sudėtinga, brangi ir gendanti.
Ir tai dar ne viskas. Priešingai nei kiti tuo metu naudoti sraigtasparnių varikliai, XPJ49 prieš skrydį neturėjo pasiekti darbinės temperatūros. Tai reiškė, kad Jet Jeep galėjo pakilti per 30 sekundžių. Dėl kiek keistos konstrukcijos XH-26 Jet Jeep būtų galėjęs skristi ir be uodegos rotoriaus, tačiau jis vis tiek buvo pridėtas, taip pagerinant orlaivio manevringumą. Jet Jeep uodegos rotorius buvo sukamas diržu, taip išvengiant brangių ir sunkių krumpliaračių bei veleno.
Kaip jau supratote, Jet Jeep, kaip ir Jeep visureigis, buvo labai paprastas – jame beveik nebuvo kam gesti. Gamintojas numatė, kad reguliariai reikės keisti tik variklių įsiurbimo mentis, bet jos buvo nebrangios. Taigi, XH-26 Jet Jeep buvo pakankamai nebrangus, paprastai transportuojamas, greitai sudedamas ir lengvai prižiūrimas. Liko tik viena dėlionės dalis – reikėjo, kad Jet Jeep puikiai skristų.
1952 metais pakilo pirmasis iš penkių XH-26 Jet Jeep prototipų. Sausumos ir Oro pajėgos teigiamai įvertino dinamines sraigtasparnio charakteristikas – jis galėjo pasiekti maksimalų 135 km/val. greitį, pakilti į 2,1 km aukštį ir su pilnu baku įveikti apie 170 km. Galbūt šie skaičiai dabar neatrodo įspūdingi, bet prisiminkite šio orlaivio paskirtį – jis būtų daugiausia naudojamas trumpiems skrydžiams. Tačiau programa vis tiek buvo atšaukta.
XH-26 Jet Jeep buvo sąlyginai nebrangus sraigtasparnis, tačiau pagal pirminę idėją tokių orlaivių būtų reikėję labai daug. Taigi, visų jų įsigijimo kaštai būtų buvę labai dideli, o nauda – ribota, nes neginkluotas ir nešarvuotas Jet Jeep būtų galėjęs veikti tikrai ne visur. Be to, tie pulsuojamieji reaktyviniai varikliai skleidė nepriimtinai didelį triukšmą. Sraigto menčių galuose sumontuoti varikliai dar sudarė ir didelį oro pasipriešinimą, todėl jiems išsijungus sraigtasparnis nebūtų galėjęs saugiai nusileisti. Buvo pasiūlymų keisti pulsuojančius variklius tiesiasroviais, bet dėl didelių kaštų skraidančio Jeep idėjos buvo tiesiog atsisakyta.
.jpg){kind=link}
