Nors skraidymas lėktuvais yra labai saugus keliavimo būdas, neįmanoma ignoruoti fakto, kad civilinės aviacijos istorijoje yra nemažai avarijų. Nors pilotai visada stengiasi išsigelbėti, kartais anksti suprantama, kad sugrįžimas ant žemės bus mažų mažiausiai skausmingas. Ką pilotai tokiais atvejais sako keleiviams?
Ar esate girdėję apie Boeing 737, kuris nusileido netekęs stogo? O apie tai kaip prie Šiaulių susidūrė du kariniai lėktuvai? Kai kurie lėktuvai turėjo prastą reputaciją dėl saugumo – štai de Havilland Comet darbo pradžia buvo avarijos ir baimė dėl kvadratinių langų.
Kaip visada, tokiuose straipsniuose būtina pabrėžti, kad civilinė aviacija yra saugus būdas keliauti. Jei turite skrydžio baimę, galbūt šį straipsnį jums reikėtų praleisti. Taip pat reikia pasakyti, kad avariniais atvejais pilotai su keleiviais gali ir nesikalbėti – jie turi svarbesnių darbų. Bet, kaip suprantate iš šio straipsnio, yra buvę atvejų, kai pilotai keleiviams paaiškino, kas vyksta.
Vienas iš garsiausių tokių atvejų buvo 1982-ųjų British Airways skrydis iš Londono į Oklandą su tarpiniais sustojimais. Virš Tąkart virš Indonezijos Boeing 747 įkvėpė išsiveržusio ugnikalnio išspjautų pelenų ir užgeso – sustojo visi keturi varikliai. Salone krito slėgis, lėktuvas sparčiai sklendė žemyn. Įgula jau galvojo, kad teks leistis vandenyne, nors iš paskutiniųjų stengėsi užvesti paspringusius variklius. 41 metų amžiaus kapitonas Ericas Henryis Moodyis nusprendė paaiškinti keleiviams, kas vyksta: „Ponios ir ponai, kalba jūsų kapitonas. Turime nedidelę problemą – visi keturi varikliai sustojo. Dedame visas pastangas, kad jie vėl užsivestų. Tikiuosi, kad nesate per daug susirūpinę.“ Keleiviai, aišku, panikavo, bet galiausiai varikliai buvo užvesti ir lėktuvas sėkmingai nutūpė Džakartoje.
Kartais keleiviams geriau suteikti vilties. 2000 metais Alaska Airlines lėktuvas McDonnell Douglas MD-83 sudužo Ramiajame vandenyne netoli Kalifornijos. Jis skrido iš Meksikos į Sietlą, tačiau dėl prastos priežiūros sugedo jo horizontalus uodegos stabilizatorius. Lėktuvas su 88 žmonėmis ėmė nerti žemyn. Pilotai šiaip ne taip atgavo valdymą ir informavo keleivius apie ketinimą tūpti avariniu būdu Los Andžele: „Bičiuliai, mes čia priekyje susidūrėme su valdymo problema, ją jau sprendžiame. Ten dešinėje yra Los Andželas, ten ketiname tūpti. Įtemptai sprendžiame šią problemą. Kai tik įjungsime porą atsarginių sistemų, problemų nebeturėtų būti. Vyksime į Los Andželo oro uostą ir, manau, ten tūpsime maždaug po dvidešimties–trisdešimties minučių.“
Jokių atsarginių sistemų, galinčių išspręsti to MD-83 problemas nebuvo ir pilotai tai žinojo. Horizontalaus uodegos stabilizatoriaus mechanizmas buvo tiesiog sulūžęs. Įgula manė, kad jis užstrigęs, bet esmės tai nekeičia – jie žinojo, kad jokių atsarginių sistemų, galinčių pataisyti horizontalų stabilizatorių, nėra. Pilotai laikėsi virš vandenyno, nes norėjo išbandyti lėktuvo valdomumą ne virš apgyvendintų vietų. Galiausiai, ir taip sulūžęs mechanizmas visiškai pasidavė ir, nepaisant geriausių pilotų pastangų, MD-83 nėrė žemyn, vertėsi ir sudužo. Žuvo visi 88 lėktuve buvę žmonės. Pilotai po mirties už herojiškas pastangas buvo įvertinti apdovanojimais.
1989 metais United Airlines lėktuvas McDonnell Douglas DC-10-10, skridęs iš Denverio į Čikagą, susidūrė su labai reta problema – centrinio (uodegos) variklio ventiliatorius išsitaškė į gabalus ir tuo pačiu nutraukė visų hidraulinių sistemų linijas. Lėktuvas iš esmės tapo nevaldomu – vairalazdžių judesiai neturėjo jokios įtakos valdymo paviršiams. Nereikia net sakyti, kad tai – milžiniška problema. Gamintojas tokios tikimybės net nebuvo numatęs, nes DC-10, kaip ir kiti lėktuvai, turi kelias atskiras hidraulines sistemas. Tačiau pilotai nepasimetė, o tarp keleivių buvęs DC-10 instruktorius netrukus atėjo padėti.
Lėktuvas buvo valdomas tik varikliais. Padidinus kairiojo variklio galią, lėktuvas suko į dešinę, padidinus dešiniojo – į kairę. Sumažinus abiejų variklių galią, lėktuvas po truputį leidosi. Toks valdymo būdas, aišku, yra visiškai netikslus ir lėtas. Be to, DC-10 negalėjo išskleisti užsparnių, todėl avarinis tūpimas neišvengiamai buvo labai šiurkštus. Lėktuvas vertėsi ir užsidegė. Tačiau žuvo tik 112 iš 296 lėktuve buvusių žmonių. Taip, tik. Turint omenyje, kad tas DC-10 buvo iš esmės nevaldomas, tas nusileidimas yra laikomas pilotų meistriškumo ir komandinio darbo pavyzdžiu.
Kapitonas Alfredas C. Haynesas kelis kartus kreipėsi į keleivius. Jie prisiminė, kad jis perspėjo, kad laukia „šiurkščiausias tūpimas gyvenime“. Haynesas ir dauguma kitų įgulos narių išgyveno. Jis vėliau teigė, kad prie santykinai laimingai pasibaigusio avarinio nusileidimo daug prisidėjo skrydžių palydovės, kurios ramino keleivius, rūpinosi, kad salone nesivartytų kieti, sunkūs daiktai.
Daug dažniau pilotai tiesiog nurodo išlikti savo vietose ir pasiruošti smūgiui. Tas pasiruošimas, žinoma, yra nurodytas saugumo instrukcijose. Reikia nuleisti galvą, prisidengti veidą. Jei bus tupiama vandenyje, reikia užsidėti (bet neprisipūsti) gelbėjimosi liemenę. Pilotai laikosi seno principo – pirmiausia jie turi valdyti lėktuvą, naviguoti, o tik tada komunikuoti. Problemas reikia spręsti, o ne aptarinėti su žmonėmis, kurie niekuo negali padėti.
