Atominės bombos sprogimo vietoje iškilęs grybo formos debesis yra plačiai žinomas fenomenas, vaizduotas ir filmuose, ir komiksuose, ir net dainose. Apie gyvenimą grybo formos debesies šešėlyje dainavo Queen vokalistas Freddie Mercury (tiesa, tą dainą parašė grupės gitaristas Brianas May). Bet kodėl atominės bombos sprogimo vietoje iškyla radioaktyvus dulkių, dūmų ir garų grybas?
Atominė bomba pagal paskirtį buvo panaudota tik du kartus – 1945 metų rugpjūčio 6 dieną JAV numetė tokią bombą ant Hirošimos, o po trijų dienų panašią ataką surengė Nagasakyje. Tačiau po to branduolinių ginklų bandymai vykdyti labai dažnai ir šalys ėmė sparčiai ginkluotis. Branduolinis ginklas tapo viena pagrindinių Šaltojo karo temų. Ar žinote, kad sovietų keturių vikšrų tankas Objekt 279 buvo sukurtas išgyventi branduolinio sprogimo bangą? O kam reikalinga branduolinė raketa oras-oras? O ar žinote, kodėl strateginių bombonešių papilvės buvo (o kartais ir tebėra) dažomos baltai?
Branduolinis ginklas yra viską griaunanti jėga. Toks užtaisas detonuojamas kiek aukščiau virš žemės, kad sprogimo banga turėtų daugiau erdvės plisti (tai yra, nebūtų nukreipta į žemę). Branduolinio užtaiso sprogimas sukuria karštį, kurio praktiškai neįmanoma išmatuoti ar įsivaizduoti – kalbame apie dešimtis milijonų laipsnių Celsijaus. Atominio sprogimo sukeltas karštis gerokai pranoksta Saulės branduolio temperatūrą. Viskas – pastatai, automobiliai, bunkeriai, medžiai ir žmonės – tiesiog pranyksta, išgaruoja. Net ir už dešimčių kilometrų esantys žmonės patiria nudegimus ar daug rimtesnes traumas. Bet problemos ir tada nesibaigia, nes viskas, kas pakyla – dabar jau radioaktyvios dulkės – sugrįžta su šiurpiu ir ilgalaikiu pykčiu. Žmonės net ir už kelių šimtų kilometrų gali pamatyti, kas įvyko, nes sprogimo vietą žymi milžiniškas grybo formos debesis.
Branduolinis ginklas yra vienas šlykščiausių žmonijos išradimų. Ir tam tikra prasme vienas įspūdingiausių dėl sudėtingumo ir absoliučios griaunamosios jėgos. Ir veiksmingiausių kaip atgrasymo priemonė – branduolinį ginklą turinčios šalys įprastai nėra puolamos. Bet pakalbėkime apie tą grybą.
Kaip minėta, atominis sprogimas sukuria labai daug karščio. Sprogimo jėga plečiasi iš epicentro visomis kryptimis, suformuodamą viską griaunantį ugnies kamuolį. Jei žinote, kaip veikia karšto oro balionai, jūs suprantate, kad įkaitintas oras kyla aukštyn. Ir būtent tai nutinka su sprogimo metu susidariusiu dūmų, dulkių ir garų pritvinkusiu iki raudonumo karštu dujų kamuoliu – jis kaip balionas kyla aukštyn. Tas kamuolys labai greitai suformuoja grybo galvą.
Gamta vakuumo nemėgsta, todėl tas pakilusias karštas dujas skuba pakeisti iš visų pusių plūstantis oras. Būtent dėl to sprogimo metu stiprus vėjas pirmiausia pučia nuo sprogimo epicentro pusės, o vėliau jis staiga pasisuka priešinga kryptimi. Tas vėsesnis oras tarsi įrėmina likusį aukštyn kylantį karšto oro srautą, taip sukurdamas savotišką kamino efektą, kuris toliau kelia dulkes, dūmus ir garus. Tas stulpas tampa grybo kotu. Bet būtent grybo galva geriau atspindi tikrąjį sprogimo dydį – kotas yra labiau liekamasis reiškinys.
Grybo kepurėlė kyla tol, kol atvėsta arba pasiekia už save retesnį atmosferos sluoksnį. Tada ji plečiasi į šalis ir galiausiai išbarsto visą tą iškeltą radioaktyvų gėrį ant išgyvenusių žmonių galvų. Iš tikrųjų, po branduolinio ginklo sprogimo radioaktyvios dalelės pasklinda daug toliau nei siekia sprogimo griaunamoji jėga. Taip yra dėl to, kad to grybo aukštis gali siekti 30-60 ir daugiau kilometrų. Tokiame aukštyje veikia įvairios oro srovės, galinčios išnešioti vėžį sukeliantį gėrį nors ir tūkstančius kilometrų. Aišku, to debesies aukštis priklauso nuo bombos galingumo. Virš Nagasakio pakilęs grybas buvo maždaug 14 km aukščio (21 kilotonos bomba), o sovietinės Caro bombos (50-58 megatonos) bandymo vietoje pakilo 65 km aukščio grybas.
Vos susidaręs atominės bombos grybo formos debesis gali būti ugnies raudonumo. Minėtos Caro bombos – galingiausios atominės bombos istorijoje – ugnies kamuolys buvo net 8 km pločio. Tačiau po kelių sekundžių jis pradeda vėsti ir galiausiai savo tekstūra ir spalva tampa panašus į debesį. Ir turi įtakos orams. Į šaltą (kartais -50°C temperatūros ar vėsesnį) atmosferos sluoksnį pakilusios karštos dujos sukelia kondensaciją, debesų formavimąsi, žaibavimą.
Galiausiai, reikia paminėti, kad grybo formos debesis sukelia ne tik atominiai sprogimai. Pavyzdžiui, ugnikalnių išsiveržimai dažnai būna pažymėti grybo formos debesimis. Kartais ir daug kartų mažesni sprogimai pasižymi grybo forma. Skirtumas tas, kad ji ilgai neišsilaiko, o atominių bombų grybai vien dėl savo dydžio nėra išsklaidomi taip greitai.
