Povandeniniai laivai karyboje naudojami jau labai ilgą laiką ir tikrai bus naudojami ir ateityje. Per savo ilgą istoriją jie tikrai stipriai pasikeitė. Pavyzdžiui, pažiūrėję į daug Antrojo pasaulinio karo povandeninių laivų pastebėsite, kad priekyje jie turi pjūklus primenančius įtaisus. Kas tai? Kodėl šiuolaikiniai laivai jų neturi?
Anksčiau povandeniniai laivai atrodydavo visiškai kitaip. Antrojo pasaulinio karo povandeninis laivas savo profiliu labiau primena paviršinį laivą nei šiuolaikinį povandeninį. Dabartiniai povandeniniai laivai didžiąją dalį laiko praleidžia po vandeniu, kai senieji panirdavo tik tada, kai reikėdavo.
Beje, ar žinote, kodėl povandeniniai laivai plaukdami paviršiumi yra tokie lėti? Juk greitis yra toks svarbus. Ir ar tikrai povandeniniai laivai dabar statomi iš titano? Okas sukūrė sėkmingiausią lietuvišką povandeninį laivą?
Panyrantys laivai karyboje naudojami seniau nei manote. 1775-1776 metais JAV nepriklausomybės kare dalyvavo amerikiečio Davido Bushnellio sukurtas povandeninis laivas Turtle. Šis mažytis laivas turėjo sprogdinti britų laivus įlankose. 1863-iais JAV pilietiniame kare dalyvavo povandeninis laivas H. L. Hunley, kuris sėkmingai nuskandino kitą laivą USS Housatonic (tiesa, atakos metu jis nebuvo paniręs) Bet, aišku, povandeniniai laivai ypač paplito jau 20 amžiuje. Antrajame pasauliniame kare (ypač iki 1943-iųjų) vokiečių U-boot’ai tiesiog terorizavo Sąjungininkų laivus. Bet, aišku, povandeninius laivus naudojo ir kitos šalys – Italijos, Japonijos, JAV, Jungtinės Karalystės ir daugybės kitų šalių kariniai jūrų laivynai turėjo povandeninių laivų. Ir nemažai jų turėjo pjūklus primenančius pirmagalius.
Dantynos nosys ar pjūklus primenantys įtaisai povandeniniams laivams buvo reikalingi apsauginiams tinklams draskyti. Pirmajame pasauliniame kare ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje uostai ir prieplaukos buvo saugomi tinklais. Povandeniniai laivai bandydavo prasmukti į tokias vietas, kad vienos atakos metu galėtų sukelti kiek įmanoma didesnius nuostolius. Priemonių pastebėti povandeninius laivus buvo nedaug, todėl tai buvo labai reali ir šiurpi grėsmė. Taigi, uostų ir prieplaukų vartai buvo saugomi aukštais (giliais?) tinklais. Dažnai, beje, pagamintais iš plieninių lynų.
Dantytas tinklų pjaustytuvas mažų mažiausiai padėdavo povandeninio laivo įgulai pajausti, kad priekyje yra tinklas. Kuo anksčiau tinklas pastebimas, tuo didesnė tikimybė, kad pavyks atsitraukti visiškai į jį neįsipainiojus. Kai kurie laivai turėjo mechaninius ar net sprogmenis naudojančius tinklų draskytuvus.
Tačiau dar Antrajame pasauliniame kare povandeniniai laivai pradėti statyti be tų pjūklo dantų. Jie niekada nebuvo labai efektyvūs, paplito kitos apsaugos nuo povandeninių išpuolių priemonės, plaukimas į apsaugotus uostus tapo kone neįmanomas.
Beje, kartais muziejinius laivus lankantys žmonės spėlioja, kad galbūt tie dantys padeda taranuojant. Povandeniniai laivai nebuvo statomi taranavimui, nes taip galima nuskandinti ne tik priešo, bet ir savo laivą. Nors tokių atakų istorijoje buvo, dauguma jų yra persmelktos desperacija.
