Geležinkelio vėžė, paprastai tariant, yra atstumas tarp bėgių. Tas milimetrais matuojamas dydis yra labai svarbus, nes nurodo, kokie traukiniai geležinkeliu gali važiuoti. Platesnei vėžei pritaikyti traukiniai ant siauresnės negali važiuoti, todėl egzistuoja tarptautiniai standartai. Tik kodėl rusiška geležinkelio vėžė skiriasi nuo europietiškos?
Iš pastipusios Sovietų Sąjungos išsivadavusios Baltijos šalys prisijungia prie Europos geležinkelių ir tiesia europinio standarto geležinkelį. Tai yra labai svarbu, nes traukiniai yra greiti, gali pervežti daug krovinių, padeda vystyti prekybą. Kokybiški traukinių maršrutai kartais pakeičia skrydžius, nes yra pakankamai greiti, patogūs ir važiuoja iki miesto centro.
Europinė vėžė yra 1435 mm, rusiška – 1520 mm. Reikia pasakyti, kad ir Europoje yra vietų, kur geležinkelio vėžė yra kitokia. Tačiau gerai išplėtotas Europos geležinkelis remiasi tuo 1435 mm standartu, kuris tiesiog veikia, įgalina tarptautines keliones traukiniu, leidžia keliauti dideliu greičiu. Beje, yra traukinių, kurie gali prisitaikyti prie pasikeitusios vėžės, bet jie reti.
Kodėl rusiška vėžė yra tokia plati? Ar tikrai dėl karinių priežasčių, kaip teigia internete perpasakojamos istorijos?
Dažnai pasakojama, kad geležinkelį planavęs imperatorius Nikolajus I nenorėjo, kad Rusijos imperijos geležinkelio vėžė sutaptų su Europos. Pasak šios istorijos, rusai manė, kad kurios nors šalies daliniams įsiveržus giliai į Rusijos teritoriją traukiniai galėtų tiekti atsargas, amuniciją, atvežti papildomas pajėgas tiesiai, pavyzdžiui, iš Vokietijos. Juk 19 amžiuje traukiniai buvo greičiausios transporto priemonės ir tik jie galėjo greitai permesti daug žmonių ir krovinio. Jei Rusijos geležinkeliai yra kitokie, įsiveržusios pajėgos negali būti visiškai aprūpinamos traukiniais. Tuo tarpu besiginantys rusai galėtų naudoti savo geležinkelių tinklą ir taip turėtų logistikos pranašumą, kuris karo metu yra absoliučiai kertinis.
Gali būti, kad tokių svarstymų iš tikrųjų būta. Bet karo atveju geležinkeliai dažnai naikinami – atsitraukiant griaunami tiltai, sprogdinami pagrindiniai mazgai, stotys, depai. Be to, net jei geležinkelio vėžė yra tokia pat, bet tarp šalių nėra jungčių, tai Rusijos užpuolikai vis tiek turėtų tiesti geležinkelį, kad bent turėtų galimybę pasinaudoti šia infrastruktūra. Kitaip tariant, Rusijos geležinkelis gali būti izoliuotas nepriklausomai nuo vėžės. Galiausiai, juk kalbame apie pirmą 19 amžiaus pusę, o ne Šaltąjį karą. Karo grėsmė tikrai egzistavo, bet taip pat egzistavo ir galimybė plėtoti prekybą. Todėl greičiausiai tokį pasirinkimą nulėmė kitos priežastys.
Rusija savo pirmąjį geležinkelį nutiesė 1837 metais. Tai buvo gana trumpa eksperimentinė 26 km atkarpa prie Sankt Peterburgo. Europoje jau naudota 1435 mm vėžė, bet rusai pasirinko labai plačią 1829 mm vėžę. 1840 metais Rusija pradėjo tiesti savo pirmą tikrą, neeksperimentinę geležinkelio liniją nuo Varšuvos iki Vienos. Ir kokia staigmena – ten naudota standartinė europinė 1435 mm vėžė. Ta linija kirto sieną ir Rusija norėjo prekiauti. Taigi, pirmoji neeksperimentinė Rusijos imperijos geležinkelio vėžė atitiko Europos standartą. Tada imperatorius Nikolajus I nurodė rimtai imtis geležinkelio vystymo, bet prieš tai reikėjo priimti vieną standartą.
Ar pastebėjote, kad pirmoji eksperimentinė geležinkelio atkarpa Rusijoje turi tokią keistą vėžę – 1829 mm? Iš tikrųjų, nieko čia keisto – tai yra 6 pėdos. Rusijos geležinkeliai buvo plėtojami pagal išsivysčiusių šalių patirtį, o Si matavimo vienetų sistema net nebuvo priimta. Taigi, pirmoji Rusijos geležinkelio vėžė buvo apibrėžta kaip 6 pėdos. Ir ją tiesė vokiečių inžinierius Franzas Antonas Ritteris. Galbūt jam būtų buvęs patikėtas ir Sankt Peterburgo – Maskvos linijos projektas, bet jo sukurta eksperimentinė atkarpa Rusijai pasirodė per brangi.
Rusų inžinieriai Pavelas Melnikovas ir Nikolajus Kraftas 1839 metais išvyko į JAV studijuoti ten vystomo geležinkelio. JAV geležinkeliai buvo sparčiai plėtojami ir, aišku, technologijos ten buvo daug toliau pažengusios. Ten rusai sutiko garsų inžinierių Georgeą Washingtoną Whistlerį ir netrukus pasiūlė carui atsivežti jį į Rusiją.
1842 metais Whistleris atvyko į Rusiją tiesti Sankt Peterburgo – Maskvos geležinkelio. Jis susipažino su jau nuveiktais darbais, įskaitant tą eksperimentinę 6 pėdų vėžę. Jis žinojo, kad ta pirmoji atkarpa Rusijai buvo per brangi, todėl rekomendavo vietoje 6 rinktis 5 pėdų vėžę. Inžinieriai skaičiavo, kad nutiesti 5 pėdų (1524 mm) vėžės geležinkelį yra pigiau nei 6,o jį prižiūrėti yra pigiau nei 1435 mm geležinkelį. Labai paprastas vėžės standartas carui patiko ir buvo priimtas.
JAV, beje, turi visai kitą standartą – ten tarpas tarp bėgių yra 4 pėdos ir 8,5 coliai (apie 1435 mm). Bet 5 pėdų vėžė pirmiausia buvo tiesiama būtent JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Whistleriui Rusijoje apie tai net galvoti nereikėjo, nes traukiniai tarp Rusijos ir JAV tikrai nevažinės. Matydamas galimybę pradėti nuo nulio, Whistleris tiesiog rekomendavo paprastą sprendimą – 5 pėdų vėžę, aukso vidurį tarp anksčiau bandyto 6 pėdų ir europietiško 1435 mm standarto. Prekybos apimtys vis tiek nebuvo didžiulės, o atvykus į Varšuvą persėsti iš rusiško į europietišką traukinį net neatrodė kaip kažkoks nepatogumas. Tiesiog Rusija nematė priežasčių derintis prie kitų šalių.
Rusija iki šiol turi tą 5 pėdų vėžę, bet 1970 metais oficialiuose dokumentuose ji buvo pakeista iš 1524 į 1520 mm. Na, skaičius buvo suapvalintas. Seni bėgiai dėl to nebuvo keičiami, nes traukiniai leidžia šiokią-tokią paklaidą (štai JAV leidžiamas tarpas tarp bėgių yra nuo 1420 iki 1460 mm). Tą standartą paveldėjo ir šalys, kurios buvo įkalintos Rytų bloke.
Nikolajus I, beje, pats pamatė, kad standartinis europietiškas geležinkelis būtų geresnis, kai ieškojo galimybių kurti jungtis su Prūsija, bet tada geležinkelis Rusijoje jau buvo per daug toli pažengęs, kad jį būtų galima kardinaliai keisti. Tuo tarpu Whistleris, kuris pats to nežinodamas Rusijai padovanojo nesenstantį nemetrinį geležinkelį, net nespėjo pamatyti 1851 metais baigtos Sankt Peterburgo – Maskvos linijos, nes 1849 metais Sankt Peterburge mirė nuo choleros.
