Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo Šaltasis karas, pažymėtas milžiniško branduolinio konflikto nuojauta. Jungtinė Karalystė, kaip ir kitos galingos pasaulio valstybės, stiprino savo ginkluotę ir norėjo naujo bombonešio. Short Sperrin, pirmam skrydžiui pakilęs 1951 metais, galėjo tapti tuo svarbiu strateginiu ginklu, tačiau taip ir liko keistuoliu aviacijos istorijos puslapiuose.
1947 metais Jungtinės Karalystės Oro ministerija (iš esmės, aviacijos ministerija) paskelbė reikalavimus (B.14/46) būsimam bombonešiui – 64 tonų svoris, galimybė su 4,5 tonų bomba nuskristi 2780 km. Tai nebuvo labai sunkiai įgyvendinami reikalavimai, todėl nieko keisto, kad jau 1948-ųjų pabaigoje buvo paskelbtas kur kas ambicingesnis naujo strateginio bombonešio aprašymas B.35/46. Šiame dokumente numatyta, kad naujas lėktuvas privalo sverti mažiau nei 45 tonas, laisvai skristi 930 km/val. greičiu, kilti į 15 km aukštį ir galėti atakuoti taikinius už 2800 km. Jie vėliau buvo tikslinami ir koreguojami, tačiau tikslas buvo aiškus – itin modernus aukštųjų technologijų orlaivis.
Ministerija gerai suprato, kad tai – tuometiniams lėktuvų gamintojams sudėtingai įgyvendinami reikalavimai. Todėl buvo nuspręsta patvirtinti ir B.14/46 specifikacijos orlaivio gamybą. Tai tapo planu B – jei nepasiseks įgyvendinti B.35/46 projekto, Jungtinė Karalystė bent jau turės lėtesnį ir taip aukštai neskraidantį B.14/46.
Kelios kompanijos siūlė gaminti tokius bombonešius, bet ministerija pasirinko Short Brothers pasiūlymą, kuris vėliau gavo Sperrin vardą, ir užsakė du prototipus.
Short Sperrin – tai keturių variklių lėktuvas, kurio sparnų ilgis siekia 33,2 metrus, o fiuzeliažas yra 31,2 metrų ilgio. Sperrin turėjo tiesius fiuzeliažo viduryje sumontuotus sparnus, lengvo aliuminio lydinio konstrukciją ir labai lygų fiuzeliažo paviršių. Tuščias bombonešis svėrė 32,7 tonas, o užpildytas kuru ir bombomis galėjo pakilti ir sverdamas kiek daugiau nei 52 tonas.
Būdamas tik atsarginiu pasirinkimu, Short Sperrin technologijomis nestebino. Tai buvo pakankamai paprastas lėktuvas, šiek tiek primenantis Antrojo pasaulinio karo orlaivius. Tačiau jis vis tiek turėjo vieną keistą bruožą – variklių konfigūraciją.
Sperrin tapo pirmuoju lėktuvu, naudojančiu Rolls-Royce Avon turboreaktyvinius variklius. Ši pažangi jėgainė tapo vienu iš sėkmingiausių Rolls-Royce pokario produktų. Keista tik tai, kad Sperrin sparnų viduryje sumontuoti varikliai nebuvo greta – jie buvo montuojami poromis, vienas virš kito. Tai sumažino oro pasipriešinimą ir paliko šiek tiek daugiau vietos degalams.
O degalų bakų Sperrin turėjo nemažai – 14 bakų sparnuose ir dar 8 fiuzeliaže. Iš viso net 28 tūkstančiai litrų degalų, kurių būtų pakakę iki 6210 km skrydžiui be krovinio. Sperrin bombų skyriuje būtų tilpusi britiška atominė bomba arba 9 tonos įprastų bombų. Pasistengęs Sperrin būtų pasiekęs 908 km/val. greitį ir 14 km skrydžio aukštį.
Pirmasis Short Sperrin prototipas pakilo 1951 metais, antrasis – metais vėliau. Pilotai teigė, kad šis bombonešis buvo lengvai valdomas, nors ir senamadiškas. Neįprasta variklių konfigūracija leido bandyti skirtingus variklius (šalia Rolls-Royce jėgainių montuoti ir de Havilland Gyron varikliai), o paprastas fiuzeliažas suteikė puikią prieigą prie pagrindinių orlaivio mazgų. Tačiau jau visai greitai tapo aišku, kad aktyvios tarnybos Sperrin nepradės.
Short Sperrin visada buvo atsarginis pasirinkimas. Ir jo neprireikė, nes B.35/46 specifikacijų orlaiviai buvo sėkmingi – tas projektas sukūrė vadinamuosius V bombonešius Vickers Valiant, Avro Vulcan ir Handley Page Victor. Taigi, Sperrin taip niekada ir netapo reikalingu. Prototipų bandymai buvo nutraukti 1957 ir 1958 metais. Nei vienas Sperrin nebuvo išsaugotas – abu virto metalo laužu.
