Jūsų automobilis yra užvedamas rakteliu arba mygtuku. Tai – labai paprasta, saugi ir patogi sistema. Tačiau elektriniai starteriai ėmė plisti tik trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Anksčiau vidaus degimo varikliai buvo užvedami rankenomis ir tai buvo ne tik sunku, bet ir pakankamai pavojinga.
Pirmasis elektrinis starteris išrastas dar 19 amžiaus pabaigoje – elektros inžinierius H. J. Dowsingas jį sumontavo 1896-ųjų Arnold automobilyje. Tai buvo labiau eksperimentas nei rimtas produktas. Pirmasis amerikietiškas starteris užpatentuotas 1903 metais, antrasis – 1911-aisiais. Tai buvo neblogi įrenginiai, tačiau juk tada daugelis automobilių neturėjo jokios elektros sistemos.
Tiesą sakant, Ford Model T iki pat 1919-ųjų metų neturėjo elektrinio starterio (modelis gamintas nuo 1908-ųjų). Tiesiog be jo buvo pigiau. Tačiau variklio užvedimas rankena buvo didelė kliūtis ir moterims, ir vyresniems žmonėms. Per trečiąjį dešimtmetį elektriniai starteriai labai išplito, galutinai pasmerkdami garo variklius.
Tiesa, ilgą laiką automobiliai (o traktoriai dar ilgiau) turėjo ir užvedimo rankenas, ir elektrinius starterius. Geras pavyzdys – iki 1990 metų gaminto Citroën 2CV variklį buvo galima užvesti ir gamintojo pridėta rankenėle. Tai buvo papildoma sistema, turėjusi pagelbėti nusekus baterijai ar tiesiog sugedus starteriui. Tiesa, retas žmogus ryždavosi pabandyti užvesti automobilį tokiu būdu – tai buvo labai pavojinga!
Užvedimo rankenos buvo jungiamos prie specialaus taško alkūninio veleno gale. Staiga pasukus rankeną įvykdavo pirmasis keturtakčio variklio darbo ciklas, kurio sukurtos energijos pakakdavo palaikyti variklio darbą. Kai variklis veikia įprastai, degimo energijos išjudinti stūmokliai suka alkūninį veleną. Tuo tarpu kai variklis yra užvedamas, alkūninis velenas išjudina stūmoklius, kad cilindruose įvyktų degimas ir variklis imtų dirbti.
Tačiau tuo momentu variklio elgesys yra sunkiai prognozuojamas. Kartais užvedamas variklis staiga pasisuka atgal, išplėšdamas rankeną iš žmogaus rankų. Nors rankenos buvo sukurtos taip, kad staiga atsijungtų, vos tik variklis ima dirbti, kartais jos strigdavo ir imdavo greitai suktis. Bet kuris iš šių nesklandumų galėjo sulaužyti žmogaus ranką ar išnarinti kokį sąnarį. Tiesą sakant, problemų galėjo būti ir rimtesnių – netikėtai įsukta rankena galėjo pagriebti žmogaus drabužius ar tiesiog būti nusviesta šalin ir į ką nors pataikyti.
Skamba šiurpiai? Na, prie elektrinių starterių perėjome ne šiaip sau. Kuo variklis didesnis, tuo sunkiau jį užvesti rankena. Tačiau ir mažesni varikliai yra pakankamai galingi sulaužyti žmogaus nykštį. Taigi, reikėjo mokėti tomis užvedimo rankenomis naudotis. Štai keletas esminių saugumo taisyklių, kurių buvo būtina laikytis:
- prieš užvedant variklį būtina įsitikinti, kad automobilis nepradės riedėti;
- nykštys turėjo būti laikomas toje pačioje užvedimo rankenos pusėje, kaip ir kiti pirštai;
- rankena variklį užvedantis žmogus neturėtų dėvėti drabužių ilgomis, laisvomis rankovėmis, labai laisvo palto ar šaliko;
- geriau variklį užvesti sukant rankeną į viršų, o ne žemyn (įprastai pakanka stipraus trūktelėjimo);
- pašaliniai žmonės neturėtų stovėti šalia užvedamo automobilio priekio.
Sukamos rankenėlės nebuvo vienintelis būdas be starterio užvesti vidaus degimo variklį. Didesniuose varikliuose naudoti savaip pavojingi sprogstamieji užtaisai, mažesniuose – ant atviros ritės vyniojamos užvedimo virvės, kurios taip pat galėjo būti įsuktos į priešingą pusę pasisukusio variklio. Tačiau lankydamiesi automobilių muziejuose kur kas dažniau išgirsite pasakojimus apie ne vieną ranką sulaužiusius automobilius. Tai yra vienas iš tų senų automobilių bruožų, kurių niekas nepasiilgsta.
