Jei jūsų vaikystėje būtų paprašę įsivaizduoti ateitį, joje vienokia ar kitokia forma tikrai būtų robotų. Žmonės sėdėtų robotų viduje ir keliautų per neišvažiuojamas pelkes ir smėlynus. Visgi, tai – nė ateities vizija. Toks robotas, vadintas Vaikščiojančiu sunkvežimiu, JAV buvo bandomas dar 1965 metais. Įspūdingas keturkojis mechaninis kūrinys didelių laimėjimų nepasiekė, tačiau kai kurios jo savybės stebina ir šiais laikais.
Jau esame minėję, kad kojos yra geriau nei ratai. Ratams reikalingi lygūs paviršiai. Tuose bekelės ruožuose, kurių negali įveikti jūsų automobilis, jūsų kojos pasirodytų dar gana neblogai. Arkliu galima įveikti vietas, kurių pabijotų ne vienas pajėgus visureigis. Tai yra žinoma jau labai ilgą laiką, todėl praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje General Electric kompanija sukūrė robotą CAM.
CAM (cybernetic anthropomorphous machine) buvo geriau žinomas kaip vaikščiojantis sunkvežimis. Ralpho Moshero sukurta mašina turėjo padėti pėstininkams sudėtinguose bekelės ruožuose pergabenti įrangą. Tam, aišku, buvo pasitelktos keturios kojos, tačiau valdymo mechanizmas buvo gana sumanus.
Vaikščiojančio sunkvežimio valdytojas sėdėjo roboto pilve. Jis savo rankų ir kojų judesiais valdė visas keturias roboto galūnes atskirai. Kitaip tariant, vairuotojo kojos valdė galines CAM kojas, o rankos – priekines. Pakankamai aukštai sėdintis roboto pilotas galėjo gerai matyti, link kur juda, nes pati vaikščiojančio sunkvežimio konstrukcija buvo tarsi metalinis skeletas. Galūnės buvo judinamos naudojant hidraulinę sistemą, kurios vožtuvai ir buvo sujungti su valdymo įtaisais kabinoje.
CAM demonstracija
Buvo pagamintas tik vienas CAM prototipas. Jis nuosavos hidraulinės sistemos neturėjo – skystis ir slėgis buvo parūpinami išorinio šaltinio. Bandymų metu robotas buvo prilaikomas virvėmis, tačiau judėjo gana neblogai ir retai kada pargriūdavo. Jei taip ir nutikdavo, tai dažniausiai dėl vairuotojo kaltės – valdyti CAM reikėjo labai didelio susikaupimo.
Iš tikrųjų, rankų ir kojų koordinacija stebint kelią priešais robotą ir apmąstant tolesnius savo žingsnius buvo tokia varginanti užduotis, kad vairuotojai vienu metu galėjo ištverti maždaug 15 minučių. Pats Ralphas Mosheras ir buvo pagrindinis bandytojas, todėl jis ir pripažino, kad jo kūrinys yra sunkiai valdomas ir reikalauja per daug didelių protinių pastangų. CAM turėjo labai didelį privalumą – pilotas jautė, kokia jėga spaudžia kiekvieną galūnę. Tai yra, jei priekinės roboto galūnės atsiremdavo į kokį rastą, vairuotojas tai pajusdavo savo rankomis. Šis techninis pasiekimas leido daryti ir pakankamai įspūdingus triukus. Pavyzdžiui, CAM galėjo priminti stiklinį butelį ir jo nesutraiškyti.
Vaikščiojantis sunkvežimis svėrė 1400 kg ir galėjo eiti maždaug 8 km/h greičiu. Veiksmui lauke pritaikytas robotas, tikėtina, būtų buvęs gerokai sunkesnis, nes būtų turėjęs gabenti ir krovinius, ir savo hidraulinę sistemą bei variklį. Taigi, laboratorijos šis išradimas taip ir nepaliko. Visgi, šiais laikais kuriami robotai su kojomis, kurie krovinius gabens patys, be žmogau įsikišimo. Todėl, tam tikra prasme, CAM idėja tebegyvuoja.
