2018 metais aukcione 1962-ųjų Ferrari 250 GTO buvo parduotas už 41,5 milijonus eurų. Tai – neįtikėtina suma, iš karto pakėlusi šį automobilį į brangiausiųjų sąrašo viršūnę. Bet net ir tokia šokiruojanti suma nublanktų prieš Bugatti La Voiture Noire vertę. Aišku, jei tik tas automobilis egzistuoja ir būtų surastas.
1934-1940 metais gamintas Bugatti Type 57 buvo novatoriškas kūrinys. Jo dizainą kūrė Jeanas Bugatti, vyriausias markės įkūrėjo Ettore Bugatti sūnus. Tai buvo gražių, aptakių ir greitų automobilių linija. Naujos transmisijos dėka Type 57 veikė tyliau nei ankstesni Bugatti modeliai. Bugatti gamino kelias Type 57 versijas ir kai kurios iš jų dalyvavo ir lenktynėse. Žinoma, kaip tuo metu buvo įprasta, skirtingus kėbulus ant Type 57 bazės gamino labai daug kompanijų. Iš viso pagaminta 710 įvairių Bugatti Type 57 automobilių, bet 4 iš jų stipriai skyrėsi nuo kitų tiek savo dizainu, tiek istorija.
1935 metais Bugatti pristatė įspūdingą prototipą Aérolithe. Jis turėjo sutrumpintą Type 57 bazę, kuri vėliau naudota Type 57S ir Type 57SC modeliuose (S žymi sutrumpintą bazę, C – kompresorių). Bugatti Aérolithe buvo aptakesnis ir lengvesnis už standartinį Type 57. Pastarasis efektas buvo pasiektas Elektron lydinio kėbulo dėka. Tai buvo labai lengvas ir tvirtas magnio ir aliuminio lydinys, kuris turėjo vieną rimtą trūkumą – nuo aukštos temperatūros jis užsidegdavo. Dėl to Aérolithe negalėjo būti virinamas – šio automobilio kėbulas buvo sukniedytas tarsi lėktuvo fiuzeliažas. Per visą Aérolithe ilgį nusitiesusi ryški peleką primenanti centrinė linija atrodė kaip dizaino komponentas, bet tai buvo visiškai praktiška kėbulo dalis – taip tiesiog buvo sukniedytos dvi kėbulo pusės.
Nors dabar mums Bugatti Aérolithe atrodo kaip inovatyvus ir savotiškai gražus automobilis, 1935-ųjų Prancūzijoje didelio dėmesio jis nesulaukė. Žmonėms jis atrodė keistas ir pasižymintis neteisingomis proporcijomis. Kam pirkti tokį automobilį, jei Bugatti galėjo pasiūlyti dar visai šviežią pigesnį Type 57?
Visgi, Bugatti lenktynininkas Williamas Groveris-Williamsas Paryžiaus gatvėmis pavėžino kelis potencialius pirkėjus, bandydamas juos įtikinti įsigyti išskirtinį automobilį. Greiti pasivažinėjimai Aérolithe prototipu neuždarytomis Paryžiaus gatvėmis ne vienam žmogui paliko gilų įspūdį. Po kelių savaičių Aérolithe svečiavosi Londone, o vėliau grįžo į gamyklą Prancūzijoje ir dingo. Manoma, kad Aérolithe buvo išardytas – tai patvirtino vyriausiasis kompanijos mechanikas Robertas Aumaître, kuris teigė, kad prototipas tuo metu nebuvo taip vertinamas, kad būtų išsaugotas. Savo darbą jis atliko – bent keli žmonės panoro įsigyti labai greitą ir kiek neįprastai atrodantį automobilį.
Trumpam šokime į priekį – Bugatti iš viso pagamino tik 4 Aérolithe primenančius automobilius. Atlantic vardą gavę automobiliai jau turėjo paprastesnius aliuminio kėbulus, bet savo dizainu nedaug skyrėsi nuo prototipo – jis išlaikė dviejų dalių priekinį stiklą, savižudžių dureles, kniedes ir tą ryškų peleką. Jie naudojo 3,3 litrų 8 cilindrų variklius, prie kurių galėjo būto montuojamas mechaninis kompresorius – šia galimybe pasinaudojo pirmojo ir ketvirtojo Atlantic pirkėjai. Su kompresoriumi Bugatti Atlantic išvystė apie 156 kW – mažiau nei toną sveriančiam ašaros formos automobiliui to greičiausiai būtų pakakę 200 km/val. greičiui.
Pirmasis Bugatti Atlantic 1936 metų rugsėjį iškeliavo į Jungtinę Karalystę mokslininkui ir bankininkui Victorui Rothschildui. Gražus šviesiai mėlynas automobilis visą gyvenimą buvo kruopščiai prižiūrimas, nors Rothschildas jo atsikratė dar 1941 metais, kai netikėtai sprogo variklis.
Trečiąjį Bugatti Atlantic įsigijo Paryžiaus verslininkas Jacques Holtzschuch. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ponas ir ponia Holtzschuch buvo sučiupti ir nužudyti nacių, todėl jų Bugatti vėliau labai daug kartų keitė savininkus. 1955 metais šis Atlantic susidūrė su traukiniu – šioje žiaurioje avarijoje žuvo tuometinis automobilio savininkas ir jo draugė. Automobilio restauracija prasidėjo tik po 8 metų, kai Atlantic jau buvo tik metalo laužo krūva. Todėl iki šių dienų išlikęs automobilis yra laikomas replika, nes originalių detalių jame beveik nėra.
Ketvirtasis ir paskutinis Bugatti Atlantic britui teniso žaidėjui Richardui B. Popeui buvo pristatytas 1938 metų gegužę. Šis automobilis pasižymėjo kiek atnaujintu dizainu ir ryškia safyro mėlynumo spalva. Popeas šį automobilį saugojo beveik 30 metų, o tada jis pradėjo keisti savininkus. Galiausiai jis atsidūrė mados giganto Ralpho Laureno rankose, buvo kruopščiai restauruotas ir perdažytas juoda spalva.
Galbūt pastebėjote, kad šiame sąraše nėra antrojo Atlantic – La Voiture Noire (Juodas Automobilis) vardą gavęs Atlantic tiesiog dingo.
La Voiture Noire – pradingęs laike
La Voiture Noire, kuris, aišku, taip vadintas neoficialiai, buvo užbaigtas 1936-ųjų kovą. Jis buvo skirtas graikų lenktynininkui Nico E. Embiricosui, tačiau jis vos tik sulaukęs šio išskirtinio automobilio atsisakė jo kėbulo. Taip, supratote teisingai – Embiricosas pasiliko automobilio bazę, o kėbulą išsiuntė atgal į Bugatti gamyklą. Ir tai buvo keista, nes Bugatti Type 57S turėjo tą pačią bazę, bet buvo pigesnis.
Bugatti mielai priėmė La Voiture Noire kėbulą,sumontavo jį ant naujos bazės ir skyrė jam naują variklį su mechaniniu kompresoriumi. Pirmasis ir ketvirtasis Atlantic kompresorius gavo vėliau, o trečiasis jo nenaudojo. La Voiture Noire dar kartą buvo užbaigtas 1936-ųjų spalio 3 dieną. Pirkėjo netekęs automobilis liko Bugatti rankose. Juo važinėjo pats Jeanas Bugatti, bet kartais už vairo sėsdavo ir minėtas lenktynininkas Williamas Groveris-Williamsas ar jo žmona Yvonne.
Bugatti juodą Atlantic naudojo reklamai. Automobilis 1937 metų pavasarį buvo demonstruojamas Nicoje ir Lione. Liepos pabaigoje Jeanas Bugatti padovanojo La Voiture Noire lenktynininkui Robertui Benoist, kuris laimėjo tų metų Le Mano 24 valandų lenktynes. Tiesa, ta dovana buvo simbolinė – La Voiture Noire niekada neturėjo registruoto savininko. Tiesą sakant, net ir po to, kai automobilis buvo įteiktas Benoist, juo ir toliau važinėjo ir Groveris-Williamsas.
1939 metų rugpjūtį žuvo Jeanas Bugatti. Trisdešimtmetis inžinierius tuo metu bandė kitą sportinį Type 57 Bugatti, kai vengdamas susidūrimo su girtu dviratininku pateko į avariją ir žuvo. La Voiture Noire, kurį Jeanas Bugatti laikė geriausiu savo kūriniu, važinėjo ir toliau, bet 1940 metais jis neteko visų savo vairuotojų – Robertas Benoist ir Grover-Williams šeima vengdami karo pasitraukė į Angliją. Kas nutiko su La Voiture Noire? Niekas nežino.
Kadangi La Voiture Noire niekada nebuvo registruotas, jo istorija nebuvo gerai dokumentuota. Panašu, kad 1940-1941 metais pasikeitė jo bazės numeris (iš 57453 į 57454), bet tai galėjo būti ir klaida. Kita vertus, gali būti, kad automobilis buvo apgadintas ir suremontuotas. Teigiama, kad automobilis buvo pakrautas į traukinį ir turėjo išvykti į Šveicariją, bet jos nepasiekė. Galbūt jis tapo nacių grobiu, galbūt buvo visiškai neatpažįstamai sunaikintas karo sūkuryje. Kur jis dingo iš tikrųjų – niekas nežino. Tikėtina, kad jo niekada nebeišvysime, nors daugybė žmonių viliasi, kad La Voiture Noire ilsisi kažkur daržinėje Prancūzijos kaime.
Tokių automobilių apskritai buvo tik 4, o Bugatti La Voiture Noire buvo paties Jeano Bugatti automobilis. Kiek kainuotų atsiradęs La Voiture Noire? Prognozuojama, kad retumas ir istorija šio automobilio kainą pakeltų virš 80-100 milijonų eurų. Taigi, dingęs La Voiture Noire yra brangiausias automobilis istorijoje, nors labai tikėtina, kad jo jau seniai nebėra.
2019-ųjų Ženevos automobilių parodoje Bugatti, kuri jau seniai priklauso Volkswagen grupei, pristatė Chiron pagrindu sukurtą vienetinį La Voiture Noire. Biudžeto neribojami inžinieriai ir dizaineriai šiam automobiliui suteikė viską, bandydami į jį įterpti bent jau šiek tiek to dingusio La Voiture Noire magijos.
Dingęs automobilis tik hipotetiškai yra brangiausias pasaulyje, o Bugatti Chiron La Voiture Noire toks yra iš tikrųjų – savo pirkėjui jis kainavo daugiau nei 16,2 milijonus eurų (+mokesčius). Tai yra brangiausias naujas automobilis istorijoje, nors galite neabejoti, kad šis titulas amžinai jam nepriklausys.