Jei nesate veganas, zomšinis švarkas gali būti stilingiausia aprangos detalė jūsų spintoje. Minkštas, švelnus ir ryškus odinis rūbas padeda išsiskirti iš pavasarinio ar rudeninio žmonių srauto Laisvės alėjoje ar Gedimino prospekte. Tačiau jei orai yra šiek tiek apniukę, zomšą geriau palikti namie.
Zomša kartais dar vadinama versta oda. Ir tam tikros automobilių salono medžiagos apibūdinamos kaip versta oda, nors tikros zomšos automobiliuose beveik niekada nebūna.
Biologijoje oda, aišku, yra organas. Bet šiuo atveju apie ją kalbame kaip apie natūralią medžiagą. Zomša – tai tam tikru būdu apdirbta natūrali oda. Nudirta oda yra skeliama, nes kitaip būtų labai stora. Išoriniai jos sluoksniai yra ar bent jau gali būti atsparūs vandeniui, nes yra gana lygūs ir netgi kiek blizgūs. Tuo tarpu zomša yra ne išorinis, o vidinis odos sluoksnis. Vaizdžiai tariant, zomša yra kita odos pusė, atidengiama ją skeliant į kelis sluoksnius. Egzistuoja skirtingų zomšos rūšių – kai kurios yra švelnesnės, kitos – šiurkštesnės. Tai priklauso ir nuo buvusio odos savininko, gyvūno, rūšies, ir nuo odos apdiribimo proceso. Bet svarbiausia tai, kad zomša – tiesiog skelta oda, kurios paviršius nėra išorinis natūralios odos paviršius.
Zomša neturi to blizgesio ar atsparumo vandeniui, bet yra minkšta ir gali būti išdirbta iki labai švelnios ir liesti malonios medžiagos, pasidengusios smulkiu plaušu. Zomša įprastai kuriama iš avies, ožkos ar elnio odos, kuri yra plonesnė ir gali būti išdirbta iki labai patogaus minkštumo. Ji nė iš tolo nėra tokia tvirta ir ilgaamžė kaip įprasta oda.
Kodėl zomša bijo vandens?
Nes ožkų, elnių ir avių viduje nelyja. Galbūt ne pats gražiausias paaiškinimas, bet taip oda veikia kaip biologinis organas. Ji iš išorės turi saugoti kūną nuo aplinkos poveikio, o vidinė jos pusė yra susieta su likusia organizmo dalimi. Kai oda yra nudiriama ir apdorojama, išorinis jos sluoksnis išlaiko atsparumą vandeniui. Ši natūralios odos savybė dar yra sustiprinama impregnantais, dažais ir apdirbimo technikomis.
Tuo tarpu vidiniai odos sluoksniai, iš kurių gaminama ir zomša, neturi tokio lygaus paviršiaus, nuo kurio vanduo tiesiog nubėga. Drėgmė lengvai prasibrauna tarp plaušelių į vidinę zomšos struktūrą ir ją pažeidžia, nes išplauna natūralius riebalus.
Įtempta ar sutvirtinta zomša (pavyzdžiui, batai ar diržai), nuo drėgmės tiesiog praranda išvaizdą. Tie baltyminiai plaušeliai tarsi sulimpa kartu, pasišiaušia ar susiploja. Tai galima ištaisyti specialiu zomšos šepečiu, bet atkurti pirminę išvaizdą gali būti sunku ar neįmanoma. Tuo tarpu laisvesnė zomša (pavyzdžiui, švarkai bei striukės) susidūrusi su vandeniu gali prarasti formą – džiūdama ji gali nelygiai susitraukti. Vanduo taip pat dažnai pažeidžia zomšos
Zomša gali būti impregnuota tam skirtais produktais, kurie pagerina jos atsparumą vandeniui. Bet gerą zomšinį švarką nuo lietaus geriau pasaugoti.
Keli atsitiktiniai faktai apie zomšą
Zomšinės pirštinės dabar yra graži aprangos detalė. Tačiau kadaise vairuotojai ir aviatoriai pamėgo zomšines pirštines, nes jos tvirčiau laikė kietus slidžius medinius vairus ir šturvalus.
Zomšo plaušeliai skirtingai atspindi šviesą, priklausomai nuo to, kaip jie guli. Taigi, specialiu šepečiu zomšą galima sušukuoti ir taip pakeisti jos išvaizdą.
Elvis Presley 1956 metais išleido dainą „Blue Suede Shoes“ („Mėlynos zomšos batai), tačiau ji nepriklausė jam. Ją kiek anksčiau įrašė Carlas Perkinsas. Originali dainos versija, beje, yra šiek tiek lėtesnė. Dainoje raginama nelipti ant mėlynų zomšinių batų, nes, kaip žinote, zomša yra gana jautri medžiaga.
Prieš sintetinio mikropluošto paplitimą, zomša kartais būdavo naudojama optiniams prietaisams – lęšiams, teleskopams, objektyvams – valyti. Kartais zomšos gabalėliai naudoti ir rašomųjų mašinėlių ir kitų tikslių prietaisų valymui.
Staliai baldų kojų apačioje irgi kartais klijuodavo zomšos gabalėlius, kad apsaugotų grindis nuo subraižymo ar palengvintų kėdžių slydimą. Zomša kartais būdavo išklojami ir rašomųjų stalų stalčiai, nors retai, nes tam zomša kiek per brangi.
