Kaip prie Šiaulių susidūrė du kariniai lėktuvai

Kada naujiena tampa istorija? Kai kurie įvykiai iš karto gali būti įrašyti į specializuotas istorijos knygas. Pavyzdžiui, 2011 metais prie Šiaulių įvykęs karinių lėktuvų susidūrimas iš karto pateko į mūsų šalies aviacijos istoriją.

Jums būtų smagiau išgirsti, o ne perskaityti šią istoriją? Klausykite šios Nodum.lt tinklalaidės Pirmadienio Mazgas dalies (ir ne, ten nėra skaitomas šis straipsnis):

Prenumeruokite Nodum.lt kanalą Youtube ir tapkite svetainės rėmėju Contribee – taip padėkosite už geriausią lietuvišką turinį internete

Pasaulio ir net Lietuvos aviacijos istorijoje yra buvę lėktuvų susidūrimų ore, bet jie labai reti, ir dažniausiai baigiasi tragiškai. Nepaisant to, laimingai pasibaigęs 2011 metų rugpjūčio 30 dieną prie Šiaulių įvykęs Lietuvos L-39ZA Albatros ir Prancūzijos Mirage 2000C susidūrimas didžiausių užsienio žiniasklaidos portalų puslapiuose pabuvo gal dieną ar dvi. Ir net Lietuvos žiniasklaida šį rimtą įvykį aprašė tik paviršutiniškai. Vikipedijoje iki šiol yra melaginga eilutė apie iš debesų netikėtai išnirusį Mirage. Niekas iš niekur neišniro. Tiesiog įvyko siaugingas nesusikalbėjimas.

2004 metais Lietuvai, Latvijai ir Estijai tampant NATO narėmis buvo aišku, kad Baltijos šalių erdvę būtina saugoti vietoje dislokuotais naikintuvais, kurių šios šalys negali įpirkti ar išlaikyti. Taigi, to ėmėsi naujos mūsų saugumo partnerės. Prancūzijos naikintuvai Baltijos oro policijos misijoje dalyvavo daug kartų. Pirmą kartą Prancūzijos oro pajėgų Mirage 2000C Zokniuose dislokuoti 2007-ųjų pavasarį. 2011 m. balandžio 28 d. prancūzų naikintuvai jau trečią kartą atvyko saugoti Baltijos šalių oro erdvę. Rugsėjo 2 dieną juos turėjo pakeisti danų F-16AM grupė. Ir pakeitė, bet šiurpą keliančios avarijos fone.

Avarijos dalyviai – Mirage ir Albatros

Mirage 2000 – tai 1978 metais pirmam skrydžiui pakilęs ir nuo 1984 metų tarnaujantis prancūziškas vienmotoris ketvirtos kartos naikintuvas. Tai yra universalus, labai pajėgus viršgarsinis naikintuvas, galintis nešti labai daug įvairios ginkluotės skrendantiems, plaukiantiems ir antžeminiams taikiniams naikinti. Mirage 2000C turi geresnę elektroniką nei ankstesni A ir B prototipai ir būtent jis tais 1984 pradėjo tarnybą. Mirage 2000C yra vienvietis, greitas ir pakankamai manevringas naikintuvas.

Aero L-39 Albatros irgi yra reaktyvinis, vienmotoris, greitas ir manevringas, bet tai nėra tikras naikintuvas, nors tokiu kartais yra vadinamas. Jis yra daug mažesnis, daug lėtesnis, kelias dešimtis (!) kartų pigesnis ir tiesiog visiškai kitoks orlaivis. Šis Čekoslovakijoje sukurtas ir 1968 metais pirmam skrydžiui pakilęs lėktuvas daugiausia naudojamas pilotų mokymui, todėl yra dvivietis. Tiesa, L-39 kataloge yra ir atakos lėktuvų, skirtų artimai paramai iš oro. Avarijoje, apie kurią tuoj skaitysite, buvo prarastas vienas iš dviejų tuo metu Lietuvos karinių oro pajėgų turėtų L-39ZA. Ši Albatros versija, skirta karo lakūnų mokymui ir kovai, gali nešti beveik 1,3 tonų svorį, įskaitant ir oras-oras raketas bei įvairius ginklus antžeminiams taikiniams naikinti. Tiesa, reikia pabrėžti, kad 2011 metais sudužęs L-39ZA buvo neginkluotas.

Lietuva L-39 lėktuvus naudojo nuo Nepriklausomybės atgavimo, bet konkrečiai tas L-39ZA už 3,7 milijonus litų (vos daugiau nei milijoną eurų) buvo pirktas 1998 metais. Abu tuo metu Lietuvos turėti L-39ZA buvo techniškai tvarkingi, neseniai suremontuoti. Apskritai, technika dėl tos 2011-ųjų avarijos nebuvo kalta. Ir pilotai – 26 metų vyr. leitenantas Povilas Stučka ir 36 metų majoras Marius Matulaitis – nebuvo naujokai Albatros kabinoje. Lietuvos aviacijos muziejuje, beje, stovi senesnis L-39C – galima sakyti, senesnė bazinė mokomoji šio lėktuvo versija.

Griaustinis ir dūmų stulpas prie Šiaulių

Šio straipsnio rašymo metu Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas patvirtino, kad 2011 m. rugpjūčio 30-osios avarijos tyrimo ataskaitos nėra viešos. Tai turėtų reikšti, kad šį straipsnį ir tinklalaidę teko rengti remiantis ribotais pranešimais žiniasklaidai. Bet Nodum.lt taip neveikia – pavyko rasti prancūzų tyrimo ataskaitą, kuri yra labai detali.

NATO naikintuvai Lietuvoje ne tik saugo Baltijos šalių oro erdvę, bet ir treniruojasi, dirba su vietinėmis pajėgomis. Tą lemtingą 2011 m. rugpjūčio 30-osios rytą du prancūzų Mirage 2000C ir vienas lietuvių L-39ZA dalyvavo bendruose mokymuose – treniravosi identifikuoti ir perimti orlaivius. Vaizdžiai tariant, prancūzų pilotai šlifavo įtartinų lėktuvų gaudymo, atpažinimo ir užfiksavimo įgūdžius, o lietuviai pabuvo tuo itartinu lėktuvu, kurį reikia perimti.

Oro sąlygos buvo palankios, virš plono debesų sluoksnio matomumas buvo puikus. Ryte tą treniruotę suplanavęs prancūzas paskambino Lietuvos oro pajėgų bazei ir telefonu išdėstė skrydžio planą. Ranka rašytas planas su schemomis taip pat buvo faksu persiųstas lietuviams. Prancūzai su lietuviais bendravo angliškai ir kalbos barjero tikrai nebuvo, nes tai yra NATO ir aviacijos standartas. Tiesa, reikia pasakyti, kad tame pokalbyje telefonu lietuvių pilotas nedalyvavo – informaciją ir faksu atsiųstą skrydžio planą jis vėliau gavo iš savo vado, o ne tiesiogiai iš prancūzų piloto. Prancūzas žinojo, kad lietuvių pilotas nedalyvauja tame telefoniniame instruktaže, bet jam tai netrukdė.

Du Mirage iš Šiaulių pakilo apie 10:00, Albatros – keliomis minutėmis vėliau. Kaip ir buvo suplanuota, prancūzų naikintuvai maždaug 4 km aukštyje, aukštai virš debesų sluoksnio, priartėjo prie lietuvių Albatros per maždaug 200 metrų atstumą ir jį atpažino. Na, imituodami, kad tai yra galimai priešiškas lėktuvas. Jie susisiekė su Albatros pilotais, įsitikino, kad yra matomi. Tuomet visi trys lėktuvai išsirikiavo į vieną eilę. Lietuvos lėktuvas, vaizdžiai tariant, buvo sugniaužtas tarp dviejų Mirage, šio skrydžio metu vadintų MA 01 ir MA 02.

Tuomet prancūzų pilotas, skridęs Albatros iš kairės, padarė kelias nuotraukas. Nors atstumas tarp lėktuvų buvo vos 20 metrų, jokio nerimo pilotų pokalbiuose nebuvo. Viskas buvo stabilu ir prancūzų pilotas netgi nurodinėjo kitiems dviems lėktuvams kaip pozuoti nuotraukai. Tuomet jis pasidėjo fotoaparatą į kabinos kampą (ataskaitoje rašoma, kad lietuviai tai matė) ir lėktuvai išsirikiavo į laiptuotą ešeloną, kur Albatros skrido šiek tiek aukščiau ir į dešinę nuo pirmojo Mirage, o antrasis Mirage – šiek tiek aukščiau ir į dešinę nuo Albatros. Skrydžiui vadovavęs prancūzas tuomet radijo ryšiu nurodė rikiuotei sukti dešinėn – „turning right”. Tas posūkis buvo numatytas faksu persiųstame skrydžio plane, kur buvo nupiešta ir jo schema.

Priekyje skridęs Mirage kaip tarė taip padarė – pradėjo sukti. Albatros pilotas po trumpos pauzės atsakė „… confirm MA 01, OK” („… patvirtinu, MA 01, gerai”). Tačiau Albatros toliau skrido tiesiai. Tai sukūrė ypatingai pavojingą situaciją, kai Mirage suka dešinėn, o jam iš dešinės esantis Albatros balsu sutinka sukti, bet nesijudina. Lėktuvus skyrė apie 20 metrų – toks atstumas skrendant dideliu greičiu ištirpstą akimirksniu. Prancūzų pilotas pamatė, kad Albatros nesijudina ir skubiai ištiesino savo lėktuvo šturvalą, bet naikintuvo kursas jau buvo į dešinę ir link Albatros. Prancūzas dar kartą paragino savo lietuvius kolegas – „Albatros, you have to maintain your position” („Albatros, turite išlaikyti poziciją”). Lietuvis dar kartą atsakė, kad supranta komandą – „maintain position” („išlaikau poziciją”), tačiau vis tiek nesitraukė. Po kelių sekundžių Mirage palindo po Albatros ir lėktuvai susidūrė.

Susidūrimas įvyko apie 10:20, į pietus nuo Šiaulių miesto. Mirage kliuvo į vertikalų uodegos stabilizatorių ir kairįjį sparną. Naikintuvo nosis staiga metėsi aukštyn, jis pasviro į dešinę, bet pilotas greitai stabilizavo orlaivį. Tuo tarpu Lietuvos L-39ZA nevaldomas keliavo žemyn. Prancūzų ataskaitoje teigiama, kad lietuviai katapultavosi po kelių sekundžių, lėktuvui dar nepasiekus debesų sluoksnio. Tuo tarpu antrasis Mirage priartėjo prie sužeisto savo brolio, kad apžiūrėtų pažeidimus.

Susidūrimas nuplėšė didelį Mirage vertikalaus stabilizatoriaus (to uodegos peleko) gabalą. Nukentėjo ir kairioji naikintuvo fiuzeliažo pusė, sparnas, elevonas (valdymo paviršius delta sparno gale). Antrojo Mirage pilotas pastebėjo dar šį tą šiurpaus – per 4 cm ilgio skylę kairėje pusėje iš naikintuvo tekėjo degalai.

Pažeisto Mirage pilotas radijo ryšiu pranešė apie avariją ir ore išpylė dalį degalų. Praėjus maždaug 21 minutei po susidūrimo, lydimas antrojo Mirage, jis nutūpė Šiaulių oro uoste, kur jo jau laukė pagalbos tarnybos. Jų, beje, neprireikė, nes degalais apsipylęs Mirage neužsidegė. Vėliau jo pilotas buvo kritikuojamas už tai, kad nutūpęs iš karto nesustojo, o nuvyko į įprastą stovėjimo vietą, kur prasidėjęs gaisras potencialiai būtų padaręs dar daugia problemų. Pamatęs, kad jo broliui pavyko sėkmingai nutūpti, sveikas Mirage išvyko žvalgytis lietuvių. Skrisdamas maždaug 300 metrų aukštyje jis rado du parašiutus ir iš miško kylančius Albatros dūmus.

Lietuviai sėkmingai nutūpė parašiutais. Majoras Marius Matulaitis nusileido į Rėkyvos ežerą, iš kur jį, kaip vėliau rašė žiniasklaida, ištraukė vietinio jachtklubo žmonės.  Vyr. leitenantas Povilas Stučka nutūpė į gretimą pelkę. Mirage pilotas nufotografavo avarijos vietą ir užfiksavo koordinates. Į įvykio vietą iš Kauno atskrido sraigtasparnis Mi-8. Lietuviai buvo nugabenti medicininei apžiūrai ir tą pačią dieną grįžo į tarnybos vietą. Prancūzų pilotas irgi nenukentėjo. Taigi, katastrofa įvyko, o tragedijos pavyko išvengti.

Albatros nukrito į pelkėtą mišką prie Rėkyvos ežero ir sudegė. Neišliko net jo juodosios dėžės įrašai. Bet avarijos tyrimui jų nelabai ir reikėjo, nes įrašus išsaugojo du Mirage naikintuvai, o ir pilotai turėjo ką papasakoti.

Kodėl tai įvyko?

Netrukus po avarijos į Šiaulius atvyko prancūzų tyrėjai. Lietuvos oro pajėgos irgi sudarė savo komisiją. Buvo paskelbta, kad nebus bandoma kažkam priskirti kaltę, bet svarbu žinoti, kas įvyko. Na kodėl lietuvių lėktuvas nesuko į dešinę? Juk skrydžiui vadovavęs Mirage pilotas tai nurodė, plane tai buvo pažymėta, o lietuviai dar, atrodo, ir balsu sutiko sukti.

Tiek prancūzų, tiek lietuvių komisijos nustatė, kad įvyko nesusipratimas, skirtingas informacijos interpretavimas. Nesusipratimas prasidėjo dar gerokai prieš skrydį. Treniruotę organizavęs prancūzas instruktažą telefonu pravedė ne lietuvių pilotui, o Lietuvos karinių oro pajėgų dalinio vadui. Albatros pilotas tame pokalbyje nedalyvavo. Prancūzas faksu atsiuntė skrydžio planą. Kodėl telefonu ir kodėl faksu, kai viskas vyksta tame pačiame Šiaulių oro uoste, vos per 3 km atstumą?

Tame ranka braižytame skrydžio plane buvo pažymėta, kad Albatros perėmimas bus vykdomas du kartus – pirmajam vadovaus Mirage šaukiniu MA 01, antrajam – MA 02. Taip pat nurodyti du pratimo etapai. Pirmajame lėktuvai suartės, bus padarytos nuotraukos. Antrajame bus atliktas tas posūkis į dešinę. Tada lėktuvai išsiskirstys ir pratimas bus kartojamas iš naujo, bet jau vadovaujant kitam pilotui. Viskas taip ir vyko. Bet lietuvis pilotas tą schemą suprato visiškai kitaip – jis suprato, kad tai yra du skirtingi perėmimai, o ne dvi to paties pratimo dalys. Taigi, kai Mirage paskelbė „turning right” („suku į dešinę”), Albatros pilotas manė, kad pirmasis perėmimas baigtas ir naikintuvai dabar skris šalin, kad galėtų pradėti antrąjį perėmimo imitavimą. Lietuvių mintyse posūkis buvo numatytas antrajam perėmimui, todėl Albatros liko vietoje.

Kai sutrikęs prancūzas paragino Albatros išlaikyti poziciją, nesusipratimas tęsėsi. Mirage pilotas turėjo omenyje, kad lietuviai turi išlikti rikiuotėje – sukti taip, kaip suka jis. Tuo tarpu lietuviai, vis dar įsitikinę, kad posūkis bus vykdomas antrojo perėmimo metu, šią komandą suprato kaip nurodymą skristi tiesiai. Ta komanda nėra standartinė. Mirage kursas šio pasimetimo metu jau kryžiavosi su Albatros trajektorija, bet lietuviai manė, kad laikosi nurodymo skristi tiesiai ir nesiėmė jokių veiksmų net kai Mirage dingo iš akiračio po jų lėktuvo papilve.

Prancūzas irgi, beje, matė, kad jis artėja link Albatros, bet nieko nesiėmė, nes neįvertino, kaip greitai tirpsta tas atstumas tarp lėktuvų, ir tikėjosi, kad būtent Albatros išlaikys saugų atstumą. Tai, kad Albatros yra atsakingas už susidūrimo vengimą, buvo nurodyta ir telefonu, ir faksu perduotame plane, ir radijo ryšiu. Tačiau gavę nurodymą išlaikyti poziciją lietuviai pamatė, kad yra tarsi atleidžiami nuo atsakomybės rūpintis tais atstumais, nes, Mirage skris šalin. Be to, viskas įvyko labai greitai – nuo momento, kai Mirage pradėjo sukti į dešinę, iki susidūrimo praėjo vos 18 sekundžių, todėl priimti naujus sprendimus nebuvo daug laiko. Tas sekundes sudegino sutrikimas ir pasimetimas.

Kas buvo po to?

Aišku, po tyrimo buvo parengtos rekomendacijos apie atstumų laikymąsi ir instruktažų vedimą gyvai, ne telefonu per trečiuosius asmenis. Iš tikrųjų, faktas, kad skrydžio detalės buvo paaiškintos karininkui, kuris niekur neskrido, yra stebinantis. Bet telefoniniai instruktažai nebuvo naujiena. Tai taip pat toli gražu nebuvo pirmas kartas kai prancūzai bendravo ir skraidė su lietuviais.

Lietuvos L-39ZA Albatros buvo prarastas ir tie pajėgumai niekada nebuvo atkurti. Vienintelis likęs Albatros kelis metus buvo naudojamas toliau, įskaitant panašius mokomuosius skrydžius su partnerių naikintuvais. Galiausiai jis buvo nurašytas ir 2024 metais buvo perduotas Ukrainai kaip detalių donoras. Apdaužytas Mirage su nukąsta uodega ir pradurtu degalų baku į Prancūziją grįžo sunkvežimiu ir iš karto iškeliavo į karinių lėktuvų kapines. Jis nebuvo toks naujas, kad apsimokėtų jį remontuoti.

Ir ne, Lietuvai nereikėjo sumokėti už Mirage patirtą žalą. NATO turi susitarimus, kurie nurodo, kad šalys yra atsakingos už savo pačių techniką, net kai veikia partnerių teritorijoje. Tokie susitarimai yra būtini, kad pratybos būtų apskritai įmanomos. Mažiau turtingos NATO šalys net pratyboms neįsileistų partnerių naikintuvų ir tankų, jei žinotų, kad nelaimės atveju už juos teks susimokėti.