Rūdys – tai geležies oksidas. Kartu tai – automobilių ir motociklų vėžys. Arba, jei esate šiuolaikinės architektūros mėgėjas, rūdys gali būti ir miesto puošmena.
Rūdys – tai geležies oksidas. Paprastai tariant, padedant vandeniui ir, kartais, druskai, deguonis iš aplinkos jungiasi su geležimi ir taip formuoja rūdis. Blogiausia tai, kad ta geležis dažnai vagiama iš mūsų automobilių plieno. Mūsų kraštuose rūdijimą labai skatina žiemą ant kelių barstoma druska, bet ir šiltesnių kraštų gyventojai pakrančių miestuose gerai žino, kas yra rūdys. Gal mums reikėtų automobilius gaminti iš nerūdijančio plieno?
Nodum.lt autorius rūdis pažysta labai artimai – projektinis Audi 50 jų turi daugiau nei pakankamai:
Ir jūs gerai žinote, kad rūdys rūdijimo nestabdo. Jūsų automobilio sparnas rūdys tol, kol virs niekuo – išbarstys save keliuose. Tačiau šiais laikais (ir jau kurį laiką) architektūroje rūdys tampa ne problema, o estetiniu sprendimu. Kaip?! Negi jiems negaila, kad tų milijonus kainavusių pastatų fasadai, skulptūros, apžvalgos bokštai ir ranktūriai parkuose per kelis metus taps skylėti?
Kai kuriuos kitus metalus oksidai netgi apsaugo. Pavyzdžiui, aliuminį padengęs oksido sluoksnis apsaugo giliau esantį metalą nuo kontakto su aplinka, taip bent jau sulėtindamas koroziją. Garsioji laisvės statula Niujorke yra pagaminta iš vario skardos, o tas žalias vario oksido sluoksnis saugo ją nuo žalingo aplinkos poveikio. Tuo tarpu geležies oksidas yra trapus ir nestabilus. Jis skilinėja ir trupa, atidengdamas vis naują nuogą metalą supūdymui.
Architektūroje naudojamas specialios rūšies plienas, kuris yra labai tvirtas ir santykinai atsparus korozijai. Plienas, kaip žinote, yra lydinys, kurio pagrindą sudaro geležis ir anglis. Tačiau lydiniai yra toks dalykas, kad metalurgijos inžinieriai gali jiems suteikti pačių įvairiausių savybių keisdami jų sudėtį ir gamybos būdus. Tai – COR-TEN plienas. Ir COR-TEN yra prekės ženklas, ne kažkoks atsitiktinis bendrinis žodis.
United States Steel (USS) korporacija COR-TEN plieną pristatė dar 1959 metais. Tiesa, aplinkai atsparus plienas buvo kuriamas labai ilgą laiką, bet ne dėl grožio. Plieną nuo rūdijimo efektyviai saugo dažai ir kitos dangos, bet yra daiktų, kurių dažnai nenudažysi. Žvyrą ir anglį vežančius traukinio vagonus galima dažyti kiek nori, bet tie dažai ten ilgai neužsibūna. Tuo tarpu didelius tiltus ir kitus statinius dažyti brangu, nes plieninės konstrukcijos gali būti sunkiai pasiekiamos. Tiesa, architektūroje COR-TEN grožiui panaudotas labai anksti – jau 1964 metais Ilinojuje pastatyta John Deere būstinė, kurią puošia atviras šio plieno karkasas. Teigiama, kad žemės ūkio technikos gamintojo pastatui rūdys suteikia tam tikro žemiško žavesio.
COR-TEN lydinyje žaidžia daugybė skirtingų elementų. Žinoma, pagrindą sudaro geležis (94-96%) ir šiek tiek anglies, bet COR-TEN lydinyje yra ir šiek tiek chromo, nikelio, silicio, vario, mangano ir kitų elementų. Ir visi jie yra savaip svarbūs. Štai chromas didina atsparumą korozijai, varis padeda susiformuoti plonam rūdžių sluoksniui, o nikelis jį stabilizuoja. COR-TEN maždaug per 6 mėnesius pasidengia rūdimis, bet tos rūdys yra kitokios nei tos, kurios dengia jūsų automobilio arkas. Tas rūdžių sluoksnis yra plonas ir stabilus. Jis netrūkinėja ir nenubyra. Jis apsaugo giliau esantį plieną nuo aplinkos poveikio, todėl ta korozija gilyn nesiskverbia ir iš esmės negali padaryti struktūrinės žalos. Labai panašiai aliuminio oksidas saugo aliuminį ar vario oksidas – varį.
Įdomu tai, kad mokslininkai nėra visiškai užtikrinti, kodėl COR-TEN rūdija kitaip. Jie žino, kad receptas veikia, bet tai nepaaiškina, kodėl tai sukuria kitokį rūdžių sluoksnį.
Galbūt iš COR-TEN galėtume gaminti automobilius? COR-TEN yra geras ir stiprus konstrukcinis plienas, bet automobiliams jis būtų per sunkus. Ir labai plonai skardai jis iš esmės netinka. Be to, net ir tie, kuriems patinka rūdimis pasidengęs sendintas plienas miestuose, neapsidžiaugtų pamatę taip pasipuošusį savo automobilį.
