Kostiumas yra šis tas, ką savo spintoje turi turėti kiekvienas vyras. Ir visi turi žinoti, kaip kostiumą reikia nešioti. Tačiau mažai kas žino, kokios detalės skiria labai kokybišką kostiumą nuo pigesnio. Ar žinote, kad aukštos klasės švarkuose yra arklio plaukų? Kam jie ten?
Beje, ar žinote, kodėl vyrai anksčiau nešiojo skrybėles ir kur dingo ši mada? O kodėl kartais puošniuose baliuose dėvėtos baltos pirštinės? Tiesa, pirštinės nėra tokios keistos kaip kiti praktiškai išnykę aksesuarai. Kodėl žmonės kadaise nešiojo monoklius – negi pakako matyti tik viena akimi?
Šiuolaikinis vyriškas kostiumas, žinoma, susiformavo per amžius. Kadaise vyriška apranga buvo daug spalvingesnė ir sudėtingesnė, tačiau maždaug nuo 17-o amžiaus ji pradėjo paprastėti, neteko kelių smulkių dizaino detalių. Anglijos karalius Karalius II buvo nurodęs džentelmenams valstybinėse įstaigose, ypač teismuose, dėvėti ilgus švarkus, kaklaskares ir kelnes, o savo pustarankovius maršinius palikti namie. Panašūs procesai jau vyko ir kitose Europos šalyse ir ypač įsibėgėjo 18-ame amžiuje. Tas laikas netgi vadinamas Didžiuoju vyrų puošnumo nuosmūkiu, nes ryškios spalvos, pūstos formos ir aksesuarai iš vyriškos aprangos tiesiog išnyko. Paplito kostiumas, kuris po truputį, veikiamas praktiškumo, ekonominių sumetimų ir įtakos iš karybos, virto tuo, ką nešiojame dabar.
Vyriškas kostiumas, aišku, ir dabar keičiasi. Jei pažiūrėtumėte, kokie kostiumai buvo populiarūs aštuntajame dešimtmetyje, šiuolaikinės aprangos jie neprimintų. Tačiau kai kurie dalykai išlieka. Pavyzdžiui, labai geri švarkai ir dabar siuvami su arklių plaukais.
Įprastas kostiuminis švarkas yra struktūruotas rūbas. Tai yra, jis turi gana griežtą formą, kurią turi išlaikyti, kad gerai atrodytų, priešingai nei koks megztinis ar marškinėliai, kurie, galima sakyti, yra tiesiog pakabinami ant kūno ir atkartoja jo formas. Taigi, švarkas turi kelis sluoksnius – tarp išorinio audinio ir pamušalo yra papildoma struktūra, užpildas, kuris leidžia kostiumui išlaikyti formą. Pigiuose kostiumuose, tas vidinis sluoksnis įprastai yra gaminamas iš sintetinės medžiagos ir net kartono. Skirtingi sluoksniai gamyklose tiesiog suklijuojami. Vos po kelių dėvėjimų toks kostiumas gali nebeatrodyti gerai, nes tas vidinis sluoksnis pradės atsiklijuoti, praranda savo standumą.
Geri kostiumai yra gaminami be klijų. Vidinį sluoksnį sudaro keli susiūti audiniai, kuriuose tradiciškai yra ir arklio plaukų. Arklio uodegos plaukai švarkui suteikia natūraliai tobulą lankstumo ir standumo santykį. Be to, kadangi gerame kostiume nėra kartono ir klijų, o chemiškai apdoroti arklio plaukai negenda, toks švarkas ilgai išlaiko savo formą ir išvaizdą. Arklio plaukų audiniai anksčiau buvo naudojami ir kai kuriuose sijonuose, suknelėse, jojikų paltuose.
Ar arklio plaukų rastume visuose brangiuose kostiumuose? Nebūtinai. Iš dalies dėl to, kad dabar kostiumo kainą dažnai lemia ne kokybė ir meistrystė, o prekės ženklas. Tas nematomas užpildas šiais laikais gali būti pagaminamas ir iš kitų medžiagų, kurios nebūtinai yra pigios ir nekokybiškos, bet tiesiog neturi arklio plaukų. Be to, juk yra kostiumų, kurie neturi nei užpildo, nei pamušalo. Bet, žinoma, daugybė tradicijas vertinančių kompanijų vis dar naudoja audinius su arklio uodegos plaukais.
Beje, ar galėtumėte suskaičiuoti, iš kelių skirtingų rūšių gyvūnų paimtų medžiagų yra vyriškame kostiume? Pagrindinė medžiaga yra avių vilna. Vidiniame sluoksnyje yra arklio plaukų (kartais, beje, ir ožkos). Sagos labai dažnai gaminamos iš karvės ar buivolo rago (arba perlamutro). Jei kostiumas yra išties prabangus, pamušalas gali būti šilkinis (šilkverpio lervos irgi yra gyvūnai) arba vietomis gali būti naudojami šilko siūlai.
