Baigiasi lenktynės ir Formulės 1 pilotai pavargę lipa iš bolidų. Mechanikai skuba aušinti automobilių – juk jie neturi ventiliatorių. Nugalėtojai šoka į komandos draugų rankas ir priima sveikinimus. O tada visi paeiliui lipa ant svarstyklių, kad gautų mažytį lapelį su savo svoriu. Jį pareigingai priima visi: nuo nugalėtojų iki paskutinių finišavusių lenktynininkų. Tik kam to reikia?
Kalbant apie lenktynių pabaigą, ar žinote, kodėl F1 pilotai kartais po lenktynių renka gumą? O kaip nusprendžiama, kiek trasos ratų per lenktynes įveiks bolidai? Anksčiau pergalę lenktynėse pilotai švęsdavo piešdami vadinamąsias saules – kodėl dabar to nebematome?
Svoris Formulėje 1 neabejotinai yra labai svarbus. Papildomi kilogramai kainuoja papildomas sekundės dalis. Taigi, naudojamos inovatyvios medžiagos ir inžineriniai sprendimai, kad svoris būtų kiek įmanoma mažesnis. Bet tik iki tam tikros ribos.
Formulės 1 techninis reglamentas numato minimalų bolido svorį. Štai 2026 metais bolidas su pilotu be degalų turi sverti bent 768 kg. 2025-ųjų sezone ta minimali riba buvo 800 kg. Konstruktoriai stengiasi pagaminti kiek įmanoma lengvesnį bolidą, todėl įmanoma, kad automobilis bus per lengvas – tokiu atveju privaloma naudoti balastą.
Minimalaus svorio reikalavimas egzistuoja ne tik popieriuje. Kartais laisvųjų treniruočių ar kvalifikacijos metu vienas ar kitas bolidas atsitiktinai kviečiamas pasisverti. Po lenktynių sveriami visi bolidai ir būtent dėl to jie kartais renka gumą. Ir būtent dėl to seriami ir vairuotojai, ir jie gauna lapelį su savo svoriu.
2026 metais bolidas ir vairuotojas kartu privalo sverti 768 kg. Taigi, gali atrodyti, kad būtų praktiškiau vairuotoją ir jo bolidą po lenktynių sverti kartu – taip, kaip tai daroma laisvųjų treniruočių ir kvalifikacijos metu. Tačiau bolidų apžiūra po lenktynių užtrunka gana ilgai, nes tikrinamas ne tik svoris, bet ir kiti parametrai (pavyzdžiui, lenta po grindimis, degalai). Vairuotojai būna pavargę, turi eiti pasikalbėti su žiniasklaida ir komandų inžinieriais ar net teisėjais, todėl geriau juos pasverti atskirai ir paleisti kiek įmanoma greičiau.
Prisiminkite, kad bolidai turi labai ribotą degalų kiekį. Taigi, po lenktynių eilėje prie svarstyklių jie stovėtų išjungę variklius ir tikriausiai būtų stumiami rankomis. Kam varginti lenktynininką tokioje nuobodžioje procedūroje? Pasveri žmogų ir jo bolidą atskirai, sudedi jų svorius ir tiek žinių.
Bet yra ir kita priežastis – minimalus lenktynininko svoris. Taisyklės nurodo, kad vairuotojas su savo apsaugos priemonėmis turi sverti bent 80 kg. Kitaip tariant, bent 80 iš tų 768 kilogramų privalo sudaryti žmogaus svoris. Šis reikalavimas taikomas tam, kad komandos nesugalvotų dehidratacijos ir bado metodais mažinti bendrą lenktynėms paruošto bolido svorį, nes tai būtų nesaugu ir nesveika. Jei lenktynininkas su šalmu ir kitomis apsaugos priemonėmis sveria mažiau nei 80 kg, skirtumas tampa dirbtinai į bolidą dedamu balastu, nepriklausomai nuo to, ar bendras piloto ir automobilio svoris jau siekia tą minimalią ribą.
Galbūt tai bus lengviau suprasti pasitelkus pavyzdį. Įsivaizduokite, kad po lenktynių pilotas lipa ant svarstyklių ir jos parodo gana nedidelį skaičių – 65 kg. Pasvėrus bolidą ir iš to svorio atėmus degalų likutį sužinoma, kad automobilis sveria 710 kg. Taigi, vairuotojas su automobiliu sveria 775 kg, bet komanda turi įrodyti, kad bent 15 kg to svorio sudaro balastas. Jei bolidas yra siaubingai sunkus ir be piloto jau sveria 750 kg, į jį vis tiek privalu dėti 15 kg balasto, nes vairuotojas yra tiesiog per lengvas.
Pilotai karštų lenktynių metu praranda 2-3 kg, bet tas minimalaus svorio reikalavimas vis tiek galioja. Tas lenktynininkui įteikiamas lapelis yra šioks-toks įrodymas, kad įvykus kokiam nors ginčui abi pusės turėtų tuos pačius rodmenis.
