Sunkvežimiai – tai darbui skirtos mašinos, kurių išvaizda mažai kam rūpi. Tačiau buvo ir išimčių. Kartais kompanijos norėdavo dirbti su ypatingais, unikaliais sunkvežimiais, kurie padėtų didinti įmonės žinomumą. Štai pažvelkite į šiuos Texaco Doodlebug sunkvežimius.
Kadaise degalus išvežiojantys sunkvežimiai atrodydavo nelabai gražiai. Tos autocisternos būdavo tepaluotos, dvokiančios ir pasižymėdavo juokingai primityviu industriniu dizainu. Tai buvo darbiniai arkliai, kurių forma niekam nerūpėjo. Viskas ėmė keistis praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.
Degalinių tinklo Texaco sunkvežimių parko vadovas Howardas W. Kizeris turėjo pasirūpinti naujomis autocisternomis. Tais laikais tokios mašinos buvo gaminamos pagal užsakymą. Kizeris ketino įsigyti kelis paprastus ir pigius sunkvežimius ir ant jų platformų sumontuoti paprastas cisternas, tačiau tuomet jį aplankė įkvėpimas – kodėl visi degalų sunkvežimiai atrodo vienodai?
Kizeris pasižvalgė po ketvirtojo dešimtmečio pradžios dizaino madas. Tuo metu aptakumas buvo laikomas modernumo ženklu. Taigi, jis nusprendė, kad Texaco kompanijai reikia modernių, itin aptakių autocisternų, kurios trauktų dėmesį ir gražiai atrodytų net ir prabangesniuose miestų kvartaluose.
Užsakymą sukurti dizainą naujai Texaco autocisternai gavo Normano Belo Geddeso kompanija. Ji sukūrė itin aptakaus vientiso kėbulo sunkvežimį, kuris pasirodė 1933 metais ir gavo Texaco Doodlebug vardą. Šios autocisternos dizainas buvo išties unikalus – tarp kabinos ir cisternos nebuvo jokios aiškios ribos, čia nebuvo didelių ratus dengiančių sparnų ar atskiro variklio gaubto. Doodlebug net neturėjo pakopų – jis buvo labai lygus ir labai aerodinamiškas. Dėl tokios formos žmonės jį vadino piliule ir net duonos kepalu.
Doodlebug dizaine slypėjo ir kelios inovacijos. Pavyzdžiui, šoniniai sunkvežimio stiklai buvo lenkti – amerikietiškus lengvuosius automobilius ši mada pasiekė tik 1957 metais. Doodlebug aukštis siekė vos 183 cm – net ir lengvesni sunkvežimiai įprastai buvo aukštesni. Galiausiai, Doodlebug buvo išties aerodinamiškas. Nors jo formą padiktavo stilius, o ne greitis ar mažos degalų sąnaudos, Doodlebug primena lašą – aerodinamiškai idealią formą.
Texaco Doodlebug kėbulą pagamino Heil Trailer kompanija. Po juo slėpėsi Diamon T bazė su Hercules 6 cilindrų varikliu pačiame sunkvežimio gale. Variklis buvo taip toli nuo kabinos, kad vairuotojas jo niekaip negalėjo girdėti. Todėl variklio skyriuje buvo sumontuotas mikrofonas, o kabinoje – garsiakalbis. Tai leido vairuotojui suprasti, kada reikia keisti pavarą.
Doodlebug šonuose buvo kelios durelės, kurios leido pasiekti cisterną. Čia buvo ir degalų perpylimo žarna. Kadangi ta žarna ir reikalingi įrankiai slėpėsi kėbulo viduje, pats sunkvežimis visada atrodydavo labai švarus ir gražus. Ir žmonės juos visada pastebėdavo – raudonos autocisternos su dideliu Texaco pavadinimu ant šono traukė dėmesį ir, žinoma, gerino kompanijos žinomumą. Tuo tarpu Doodlebug cisternos užpildymo anga buvo pačiame sunkvežimio viršuje.
Iš viso buvo pagamintos šešios tokios autocisternos. Nei vienas Doodlebug neišliko iki mūsų dienų – baigę darbą jie buvo nurašyti. Su laiku degalinėms reikėjo vis didesnių ir didesnių degalų pristatymo sunkvežimių, todėl palyginti nedidelis Doodlebug tiesiog tapo atgyvena. Kita vertus, Texaco pavyzdžiu pasekė ir kitos kompanijos, kurios tuomet ėmė labiau rūpintis savo mašinų parko išvaizda.
