Kosmoso tyrimai yra labai sudėtinga ir didelė užduotis mokslininkams ir astronautams. Ir nieko keisto, kad tam reikalinga labai įvairi technika. Štai šis STA raidėmis žymėtas lėktuvas padėjo NASA astronautams pasiruošti sugrįžimui ant žemės.

STA virs tupiančio Space Shuttle Discovery, 1998 m. (NASA, Wikimedia)

Space Shuttle – tai amerikietiška žemosios Žemės orbitos tyrimo sistema. Jos centre – daugkartinio naudojimo erdvėlaivis, įprastai vadinamas tuo pačiu vardu. JAV Space Shuttle erdvėlaivius naudojo 1981-2011 metais ir tai buvo išties įspūdingos mašinos.

Space Shuttle erdvėlaivis – tai pilotuojamas 37,2 metrų ilgio kosminis raketinis lėktuvas. Į orbitą jis būdavo iškeliamas raketomis, kurios numatytu metu atsijungdavo ir nukrisdavo kur nors į vandenyną. Space Shuttle buvo naudojami įvairiems tyrimams, palydovų iškėlimui ir kosminių stočių statybai. Tai yra išties neįtikėtina mašina, kuri tūpdavo ant išdžiūvusio ežero dugno arba asfaltuoto tako tarsi koks keistas lėktuvas.

Space Shuttle kildavo su raketų pagalba, o leisdavosi kaip didelis ir nerangus sklandytuvas. (NASA, Wikimedia)

Tiksliau, kaip sklandytuvas, nes grįždamas Shuttle nenaudodavo variklių. Šis gražuolis sklęsdavo kaip plyta su sparnais, valdomas kabinos priekyje dirbančių astronautų. Space Shuttle programą pažymėjo dvi katastrofos, tačiau nei viena nebuvo susijusi su tūpimu. O jis tikrai nebuvo paprastas.

Kadangi grįžtantis Space Shuttle buvo tik labai didelis ir nerangus sklandytuvas, astronautai turėjo tik vieną šansą saugiai nutūpti. Netinkamai priartėjęs prie nusileidimo tako erdvėlaivis neturėjo galimybių pakilti, apsisukti ir bandyti dar kartą. Priešingai nei sovietų MiG-105, tačiau tas lėktuvas erdvėlaiviu netapo apskritai.

Taigi, būsimiems Space Shuttle pilotams teko kruopščiai ruoštis erdvėlaivio sugrįžimui į Žemę. Visi jie buvo patyrę orlaivių pilotai, tačiau Shuttle buvo visiškai kitoks paukštis. Taigi, NASA dar pačioje Shuttle kūrimo pradžioje suprato, kad reikės lėktuvo, kuris padėtų simuliuoti Shuttle nusileidimo procedūras. Iš pradžių buvo svarstoma tam panaudoti Boeing 737, tačiau vėliau buvo pasirinktas žymiai pigesnis privatus verslo klasės lėktuvas Grumman Gulfstream II, kuris ir tapo Shuttle Training Aircraft (Shuttle Mokymų Orlaiviu arba STA).

STA kabina – kairioji pusė buvo įrengta kaip Shuttle. (NASA, Wikimedia)

Shuttle sparnų ilgis siekia vos 23,8 metrus, todėl šis erdvėlaivis buvo labai prastas sklandytuvas – astronautai jį vadindavo skraidančia plyta. Tuo tarpu lėktuvai, įskaitant ir Gulfstream II, yra kuriami taip, kad galėtų pakankamai gerai sklęsti. Tai kaip imituoti tą ekstremalų nusileidimą?

Virsdamas STA Gulfstream II buvo modifikuotas. Sustiprinti lėktuvo sparnai, modifikuoti užsparniai, kairėje lėktuvo pusėje atsirado Shuttle valdymo įrenginiai. Dešinioji kabinos pusė liko nepakitusi – čia sėdėdavo instruktorius. STA pakildavo įprastai ir galėjo skraidyti kaip įprastas Gulfstream II. Tačiau prasidėjus pratyboms viskas pasikeisdavo.

Treniruočių metu STA sklęsdavo su išskleista galine važiuokle. Priekinis ratas nebuvo išskleidžiamas, nes tam buvo per silpnas. (NASA,. Wikimedia)

11,3 km aukštyje buvo išskleidžiami galiniai lėktuvo ratai, taip padidinant oro pasipriešinimą ir pagreitinant nusileidimą. Užsparniai būdavo nukreipiami aukštyn, taip sumažinant sparnų galimybę generuoti keliamąją jėgą. Galiausiai, būdavo įjungiama atgalinė trauka – varikliai buvo pasitekliami lėktuvo stabdymui. Ir taip STA sklęsdavo žemyn kaip plyta su sparnais – visai kaip Space Shuttle.

STA 519 km/val. greičiu nusileisdavo į 6 km aukštį ir tada prasidėdavo tikrieji mokymai. Pilotas turėjo susilygiuoti su taku ir užtikrinti deramą trajektoriją. 3,7 km aukštyje STA nosis būdavo nukreipiama žemyn ir lėktuvo greitis padidėdavo iki 560 km/val. Po kelių minučių pilotas imdavosi manevrų, skirtų greičio sumažinimui.

Astronautas Scottas Altmanas treniruojasi STA. (NASA, Wikimedia)

90 m aukštyje buvo imituojamas važiuoklės išskleidimas. Priekinė STA važiuoklė iš tikrųjų dėl atsargumo būdavo išskleidžiama tik 46 metrų aukštyje, tačiau treniruočių metu STA niekada netūpdavo. Kai lėktuvas nusileisdavo iki 6 metrų aukščio, instruktorius išjungdavo mokymo režimą bei atbulinę trauką ir lėktuvas vėl pakildavo. Tuomet STA tūpdavo įprastai – su išskleistais užsparniais ir įprastai veikiančiais varikliais.

STA tūpdavo tik kaip paprastas lėktuvas, ne Space Shuttle simuliacija. (NASA, Wikimedia)

Tas 6 metrų aukštis, beje, nebuvo pasirinktas atsitiktinai. Būtent tuomet piloto akys būdavo maždaug tokiame aukštyje, kokiame būtų ką tik nutupdžius Shuttle erdvėlaivį. Tai padėdavo mokomiems astronautams geriau įsivaizduoti tą momentą, kai Shuttle iš tikrųjų palies žemę.

Ir taip tūkstantį kartų. Kiekvienas Shuttle pilotas turėjo net tūkstantį kartų už STA šturvalo imituoti erdvėlaivio nutupdymą , kad gautų teisę valdyti tikrąjį erdvėlaivį.

NASA turėjo keturis STA erdvėlaivius. Juos kartais buvo galima pamatyti skrendančius prie tupiančio tikro Space Shuttle. Jie taip pat atlikdavo kitas užduotis, įskaitant ir astronautų transportavimą iš vienos bazės į kitą. Visų jų buvo atsisakyta 2011 metais, nes ir Space Shuttle programa buvo nutraukta.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia