Sniegaeigis yra labai svarbi susisiekimo priemonė nuošaliose arktinėse bendruomenėse. Šiaurėje gyvenantys žmonės sniegaeigiais važiuoja į darbą, medžioklę, pas gydytojus ar tiesiog į parduotuvę. Žinoma, greitas sniegaeigis dar yra ir smagi pramoga. Bet ar žinojote, kad daug sniegaeigių neturi atbulinės pavaros? Tiesa, kai kurie gali važiuoti atbulomis net be atbulinio bėgio.
Sniegaeigiu vadiname vikšrinę transporto priemonę, skirtą judėti sniegu. Tai – ir sniegamobiliai, ir sniego motociklai. Žinoma, sniegui skirtų transporto priemonių yra ir daugiau. Toli už poliarinio rato pamatytumėte ir specialiai šioms vietovėms ruoštus ratinius visureigius, ir aero roges, ir šunų kinkinius. Tačiau šįkart kalbėsime ne apie juos.
Sniegaeigiai buvo kuriami dar nuo 20 amžiaus pradžios. Nieko nenustebins faktas, kad sniegaeigio lopšiu galime laikyti Kanadą – Šiaurės Amerikos Šiaurėje esančią valstybę, kuri plotu nusileidžia tik Rusijai. Kanadoje yra daug atokių bendruomenių, įskaitant senuosius žvejų bei medžiotojų miestelius ir įvairių gamtinių išteklių gavybos specialistų gyvenvietes. Ten iki šiol dažnai keliaujama šunų kinkiniais, o anksčiau jie buvo praktiškai vienintelė arktinio transporto priemonė.
Kažką panašaus į sniegaeigį 1911 metais pirmasis užpatentavo kanadietis inžinierius Harryis Kalenzeas. Amerikietis Rayus H. Muscottas 1915 metais Kanadoje užpatentavo vikšrinį sniegaeigį su slidėmis priekyje. Šis formatas buvo atkartotas modifikuojant daugybę Ford Model T automobilių. Prasidėjo bandymų laikotarpis – per kelis dešimtmečius buvo išbandyta daug įvairių sniegaeigių dizainų. Greičiausiai pirmieji modernų sniegaeigį motociklą išrado broliai Edgaras Allenas Hetteenai su Davidu Johnsonu – 1955-1956 metais jie sukūrė tai, kas tapo Polaris kompanijos pradžia. Polaris Sno Traveler buvo pristatytas 1957 metais ir dabar yra laikomas pirmuoju moderniu masinės gamybos sniegaeigiu.
Žinote, kas dar gamina sniegaeigius? Bombardier – kompanija, kuri jums tikriausiai žinoma iš aviacijos pramonės. Ankstyvieji Bombardier sniegamobiliai buvo dideli ir uždari – tarsi mikroautobusai su vikšrais ir slidėmis. O štai lengvi ir modernūs sniegeigiai Ski-Doo gaminami nuo 1959 metų. Ski-Doo sniegaeigis, beje, nors ir buvo panašus į Polaris mašinas, buvo originalus Josepho Armando Bombardier išradimas. Įdomus faktas – Ski-Doo turėjo vadintis Ski-Dog, bet kompanijos istorijos pradžioje dokumentuose įsivėlė klaida, kuri vėliau nebuvo ištaisyta tyčia.
Polaris ir Ski-Doo sniegaeigiai yra labai populiarūs iki šiol. Jie naudojami labai įvairiai – juos mėgsta keliautojai, parkų prižiūrėtojai, sportininkai, medžiotojai ir tiesiog atokių arktinių miestelių gyventojai.
Nors ir nedaug, sniegaeigių yra ir Lietuvoje. Jie čia nėra labai populiarūs, nes žiemos mūsų kraštuose yra sunkiai prognozuojamos. Ir štai tas įdomus faktas apie sniegaeigius – daugelis jų neturi tikros atbulinės pavaros, tačiau kai kurie gali važiuoti atbuli ir be jos.
Atbulinė pavara jūsų automobilyje (ar traktoriuje, sunkvežimyje, keturratyje, autobuse) – tai tam tikra krumpliaračių konfigūracija transmisijoje, kuri pakeičia ratams tenkančio sukimo momento kryptį. Sniegaeigiuose toks mechaninis sprendimas yra nepaprastai retas.
Tiesa, dideli uždari sniegaeigiai, turintys didelius automobilinius variklius, įprastai turi atbulinę pavarą. Tuo tarpu didelė dalis mažesnių atvirų sniegaeigių jos neturi. Tiesą sakant, jie turi labai paprastas transmisijas, kurios yra patikimesnės, pigesnės ir lengvesnės. Daugelis senesnių sniegaeigių neturi absoliučiai jokios galimybės važiuoti atbulomis, nes gamintojai manė, kad jos tiesiog nereikia.
Sniegaeigiai yra labai manevringi, todėl jiems nesunku apsisukti ir be atbulinės pavaros. Be to, jie dažniau naudojami ten, kur jos tiesiog nereikia – sniegaeigiai važiuoja bet kur, kur yra sniego paklotė. Taigi, kai automobilis atsargiai apsisukinėja ant nuvalyto kelio, saugodamasis sniege pasislėpusių griovių, sniegaeigis važiuoja per griovius ir laukus.
Absoliuti dauguma iki devintojo dešimtmečio vidurio pagamintų sniegaeigių neturi galimybės važiuoti atbulomis. Ir net vėliau gaminti modeliai vairuotojui nesuteikė tokio patogumo. Jei tekdavo važiuoti atbulomis, vairuotojams reikėdavo savo sniegaeigius stumti. Tai nebuvo lengva – sniegaeigis vidutiniškai sveria 230-250 kg. Vėliau atsirado pakankamai primityvios mechaninės atbulinės pavaros. Tačiau kur kas įdomesnė ir patogesnė yra elektroninė važiavimo atbulomis sistema.
Dalis sniegaeigių neturi atbulinės pavaros (transmisijoje nėra jokios specialios krumpliaračių konfigūracijos), bet vis tiek gali važiuoti atbuli. Tai pasiekiama elektroninės važiavimo atbulomis sistemos pagalba. Egzistuoja kelios tokios sistemos. Pavyzdžiui, PERC (Polaris Electronic Reverse Control) sistema visiškai sustabdo variklį ir vėl jį užveda priešinga kryptimi. Tai yra, nuspaudus mygtuką elektroninė sistema išjungia variklį ir iš karto jį užveda iš naujo, bet taip, kad stūmokliai alkūninį veleną suktų į priešingą pusę. Tai – gudrus elektroninės variklio kontrolės sistemos triukas, manipuliuojantis skirtingų cilindrų degimo seka. Aišku, gamintojas nurodo, kad PERC mygtuką galima nuspausti tik visiškai sustojus, bet taip įjungiamas ir įprastas mechaninis atbulinis bėgis.
Kita sistema, RER (Rotax Electronic Reverse), greičiausiai yra dar gudresnė, nes variklis net nėra visiškai sustabdomas. Jo apsukos tiesiog sulėtėja iki minimalių ir tuomet kompiuteris per akimirką sureguliuoja degimą taip, kad variklis imtų suktis priešinga kryptimi. Ir visa tai įvyksta per akimirką vos tik vairuotojui nuspaudžia mygtuką. Sniegaeigių mėgėjai teigia, kad PERC sistema labiau tausoja variklį, tačiau abi yra geresnės nei mechaninė atbulinė pavara ar važinėjimas be jokios atbulinės pavaros apskritai.
Ką tik sakėme, kad sniegaeigiui atbulinis bėgis nėra būtinas, tai kam reikalinga ta elektroninė magija? Elektroninis atbulinis bėgis iš tikrųjų yra labai naudingas patogumas. Kartais jo prireikia įstrigus sniege, dažniau – parkuojantis prie kokios parduotuvės ar namų garaže.
.jpg){kind=link}