Gulintis pilotas Gloster Meteor nosyje – kodėl ši idėja neprigijo?

Gloster Meteor F8 pats savaime yra įdomus ir istoriškai svarbus naikintuvas. Šis dvimotoris lėktuvas yra pats pirmasis britiškas reaktyvinis naikintuvas. Tiesą sakant, jis yra vienintelis Sąjungininkų reaktyvinis lėktuvas, spėjęs sudalyvauti Antrajame pasauliniame kare. Tačiau šįkart papasakosime apie vieną karybai neskirtą eksperimentinę Gloster Meteor versija, žymėtą tiesiog kaip Prone Pilot.

Gloster Meteor F8 pirmam skrydžiui pakilo 1943 metų kovo 5 dieną, o jau 1944 metais šis dvimotoris reaktyvinis naikintuvas pradėjo tarnybą. Nors aerodinamiškai Gloster Meteor nebuvo labai pažangus lėktuvas, jis puikiai atliko savo vaidmenį, buvo patikimas ir greitas. Jis galėjo pasiekti 970 km/val. greitį, skristi 13 km aukštyje ir su savimi į mūšį pasiimti įvairios amunicijos. 1943-1954 metais pagaminta beveik 4 tūkstančiai Gloster Meteor F8 lėktuvų, paskutiniai tarnybą baigė septintajame dešimtmetyje.

Gloster Meteor buvo naikintuvas, todėl jam pakako vieno piloto. Tačiau 1954 metais į orą pakilo dvi atskiras kabinas turinti orlaivio versija, žymėta kaip Prone Pilot.

Kodėl naikintuvų inžinieriai norėjo paguldyti pilotą?

Reaktyviniai varikliai sukėlė šiokią-tokią revoliuciją karo aviacijoje. Inžinieriai ėmė galvoti apie naujas konstrukcijas, kurios leistų išnaudoti šių galingų variklių galimybes. Pavyzdžiui, buvo ieškoma būdų sumažinti naikintuvo fiuzeliažo pjūvį, taip padedant lėktuvui kovoti su oro pasipriešinimu. Viena iš kliūčių didinti orlaivių greitį ir manevringumą, kaip tuomet atrodė, buvo ir pilotai – ar jų kūnai atlaikys tokias apkrovas? O kas jei reaktyvinis variklis bus pakeistas raketiniu ir bėgėsis dar greičiau?

Reikėjo kažkokios inovatyvios kabinos. Tuo metu buvo svarstoma, kad ant pilvo gulintis pilotas galėtų ištverti didesnes apkrovas. Be to, jis taip užimtų mažiau vietos ir lėktuvo fiuzeliažas galėtų būti plokštesnis.

Tai, beje, nebuvo nauja idėja. Anksčiau su gulinčių pilotų pozicijomis buvo eksperimentuojama tam, kad šie galėtų geriau apžvelgti taikinius ant žemės. Dar Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečiai sukūrė skraidantį sparną Northrop XP-79, kurio pilotas irgi gulėjo ant pilvo. Tačiau tai išbandyti norėjo ir britai, bet jie nenorėjo specialiai tam kurti naujo lėktuvo.

Gloster Meteor gauna antrąją kabiną

Bristol Aeroplane Company  tuo metu planavo gaminti raketinį naikintuvą Bristol Type 185, kurį pilotas valdytų gulėdamas ant pilvo. Tačiau inžinieriai norėjo įsitikinti tokios piloto padėties praktiškumu bei patogumu.

1954 metais Armstrong-Whitworth gamykla modifikavo paskutinį Gloster Meteor naikintuvą. Vietoje įprastos lėktuvo nosies buvo įrengta antroji kabina – čia įsitaisęs pilotas lėktuvą valdė gulėdamas ant pilvo. Gloster Meteor pailgėjo nuo 13,59  iki 15,98 m. Šturvalas ir jungikliai naujojoje kabinoje buvo po piloto kušete, o pedalai buvo įrengti kabinos gale. Jų padėtį reikėjo pritaikyti piloto ūgiui. Pagrindinė kabina liko nepakitusi.

Gloster Meteor F8 Prone Pilot pirmam skrydžiui pakilo 1954 metų vasario 10 dieną. Ir skraidė nemažai – iš viso buvo atlikti 99 bandomieji skrydžiai, lėktuvas ore buvo 55 valandas. Nebuvo atliktas nei vienas skrydis, kai lėktuvą valdė tik nosyje gulintis pilotas, tačiau bandymai parodė, kad tokia padėtis iš tikrųjų padeda ištverti didesnes apkrovas. Didžiausias tokios konfigūracijos trūkumas buvo labai prastas matomumas ir piloto jaučiamas diskomfortas.

Bandymų rezultatai nesuteikė postūmio toliau vystyti šią idėją. Gloster Meteor F8 Prone Pilot buvo nurašytas ir dabar yra saugomas Karališkųjų oro pajėgų muziejuje Kosforde.

Kodėl pilotai naikintuvų nevaldo gulėdami?

Šiais laikais egzistuoja dar viena priežastis sumažinti karinio orlaivio siluetą – STEALTH. Šiuo žodžiu apibūdinamos lėktuvo galimybės išlikti nepastebėtam radarais. Kuo plokštesnis lėktuvas, tuo geriau. Tačiau geriausių pasaulio penktosios kartos naikintuvų pilotai vis tiek neguli ant pilvo – kodėl?

Na, tokia padėtis kelia nemažai problemų. Visų pirma, sunku sukurti patikimą katapultavimosi mechanizmą. Gloster Meteor F8 Prone Pilot priekyje dirbęs pilotas negalėjo katapultuotis. Iš tikrųjų, jo evakuacija buvo sudėtingas procesas. Pirmiausia buvo išmetami pedalai, tuomet pilotas turėjo atbulas nušliaužti iki evakuacijos liuko, o jį atvėręs jis dar turėjo nuleisti priekinę važiuoklę, kad ši jam netrukdytų iššokti. Aišku, įmanoma sugalvoti ir paprastesnį sprendimą, bet evakuacija iš tokios padėties visada bus sudėtinga.

Antra, tokia padėtis nėra patogi. Naikintuvo pilotas turi žiūrėti į priekį, kad matytų priešo lėktuvus. Gulėdamas ant pilvo pilotas turi įtempti kaklą, o tai nėra patogu. Be to, žemyn nuleistos rankos greitai prisipildo krauju, o ir viso kūno svoris ant krūtinės ir pilvo greitai pasidaro per sunkus.

Trečia, tokia padėtis neturi daug privalumų. Na taip, ji leistų sumažinti fiuzeliažo pjūvį, bet kur tada reikėtų dėti amuniciją, degalų bakus, navigacijos ir komunikacijos įrangą? Gulinčio piloto kabina gali būti žemesnė, bet kartu ji yra ir ilgesnė. Taigi, trūkumai tiesiog nusveria privalumus ir ant pilvo gulinčio piloto idėjos buvo atsisakyta.