Bėgimo takeliai yra kiekvienoje treniruoklių salėje, o nemažai žmonių juos turi ir namuose. Jie leidžia sportuoti bet kokiu oru ištisus metus, todėl bėgimo takelis yra laikomas vienu iš svarbiausių sporto įrangos išradimų. Visgi, šio įrenginio istorija turi ir tamsių dėmių, į kurias įvairūs interneto puslapiai labai mėgsta pabaksnoti pirštais. Ar kada nors susimąstėte, kad naudojate prietaisą, kadaise skirtą kankinimams bausti?
Mums įprastas namuose naudojamas bėgimo takelis buvo išrastas praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje. Amerikiečių inžinierius Williamas Staubas perskaitė Dr. Kennetho H. Cooperio knygą „Aerobics“, kurioje buvo teigiama, kad 4-5 kartus per savaitę bėgiojantys žmonės yra sveikesni, net jei kaskart nubėga vos po vieną mylią. Staubas visai norėjo pats pasportuoti, todėl, įsitikinęs, kad rinkoje nėra įperkamo bėgimo takelio, jis nusprendė jį pasigaminti. Jo sūnus sukūrė jungiklį, o pats Staubas pasirūpino kitomis dalimis. Jis buvo toks patenkintas savo išradimu, kad jį nusiuntė pačiam daktarui Cooperiui.
Cooperį Staubo takelis išties sužavėjo, juo greitai susidomėjo ir sporto įrangos pardavėjai , o kas vyko toliau – jau istorija. Bėgimo takeliai užkariavo treniruoklių sales ir namus. Tai buvo pirmas toks prietaisas, leidžiantis masėms efektyviai sportuoti namuose. Visgi, iš tikrųjų tai nebuvo pirmas bėgimo takelis istorijoje.
Bėgimo takeliai jau seniau buvo naudojami ligoninėse. Pirmasis modernus bėgimo takelis buvo užpatentuotas dar 1913 metais, tačiau susidomėjimas šiuo įrenginiu išaugo tik 1952 metais Dr. Robertui Bruce ir Wayne Quintonui iš Vašingtono Universiteto pristačius ligoninėms skirtą bėgimo takelį. Taigi, atrodytų, kad šio prietaiso istorija prasidėjo ne taip jau seniai, tačiau vėlgi – yra ne visai taip.
Tam tikra prasme bėgimo takeliai egzistavo nuo seniausių laikų, tačiau tuomet jie buvo skirti ne sportui, o darbui. Einančių/bėgančių žmonių jėga sukami mechanizmai atrodė įvairiai. Kartais žmonėms ir darbiniams gyvūnams tekdavo eiti ratu įsikibus į specialų pagalį (tikriausiai ne pats tinkamiausias terminas, bet tai ir buvo tiesiog pagalys) ir taip sukti mechanizmą, o kartais darbininkai lipo aukštyn visiškai vertikaliu ar šiek tiek pasvirusiu ratu. Tokie mechanizmai sukdavo malūnus ar irigacijos sistemas.
Tai kur ta tamsi dėmė bėgimo takelių istorijoje? Internete ne vienas puslapis skelbia, kad bėgimo takeliai buvo išrasti kaip kankinimo priemonė. Iš tiesų, kaip jau tikriausiai supratote, buvo ne visai taip. Bėgimo takelių pirmtakai pasirodė dar prieš 4000 metų ir tik 1818 metais anglų inžinierius, seras Williamas Cubittas, malūnininko sūnus, nusprendė, kad reikėtų kaip nors išnaudoti Bury Saint Edmundso kalėjimo gyventojus. Jis suprojektavo įrenginį, kurį šiandien tikriausiai laikytume bėgimo takeliu. Į eilę sustoję kaliniai turėjo lipti besisukančiais laiptais, mechanizmas suko malūno girnas, pumpavo vandenį arba tiekė orą į požemines kasyklas.
Kaliniai šių mechanizmų nekentė. Lipti nesibaigiančiais laiptais jie turėjo šešias valandas per dieną, o jei suklupdavo dėl nuovargio, dažniausiai būdavo sunkiai sužeidžiami. Tokie „bėgimo takeliai“ kalėjimuose paplito, bet, atsiradus geresnėms energijos rūšims ir kaliniams labiau tinkantiems darbams, greitai pasitraukė į istorijos puslapius.
Tokia ta bėgimo takelių istorija. Nors jie iš tikrųjų buvo naudojami kaliniams bausti, ir prieš tai jie tūkstančius metų buvo naudojami įvairiems darbams atlikti, todėl Cubitto išradimo bėgimo takelio istorijos pradžia laikyti nereikėtų. Tik XX a. atsirado pirmieji modernūs bėgimo takeliai – iš pradžių ligoninėse ir profesionaliose treniruoklių salėse, o vėliau – ir eilinių žmonių namuose.
