Šaunamieji ginklai amžiams pakeitė karybos taisykles. Parakas dar 13 amžiuje pasiekė Europą ir netrukus tapo varomąja Vakarų civilizacijos plėtros jėga. Mūsų istorija yra parašyta paraku. Tik didžiausia žinoma akmenų patranka jo tikriausiai neparagavo.

Turistų apsupta Caro patranka – šalia žmonių ji atrodo dar didesnė. (Jochims, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Parakas – tai seniausia mums žinoma cheminė sprogioji medžiaga, kurią sudaro siera, anglis ir kalio nitratas. Kinai paraką naudojo dar 9 amžiuje prieš mūsų erą. Manoma, kad tai buvo atsitiktinis išradimas, paskatinęs ne tik ginkluotės, bet ir fejerverkų sukūrimą.

Bet šis straipsnis nėra apie paraką. Netoli Kremliaus Arsenalo Maskvoje stovi įspūdingo dydžio patranka, vadinama tiesiog Caru. Gausiai ornamentuotas žalias artilerijos ginklas, techniškai vadinamas bombarda, galbūt labiau primena skulptūrą nei tikrą patranką. Tačiau Caras, kaip rodo žymės jo 890 mm kalibro vamzdyje, galbūt yra iššovęs bent kartą.

Didžiausia akmenų patranka pasaulyje Caras. (Alvesgaspar, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Caro patranka iš bronzos išlieta 1586 metais. Ją tuometiniam carui Fiodorui I sukūrė meistras Andrejus Čochovas. Nuo pat pradžių ši 5,34 metrų ilgio patranka, sverianti daugiau nei 39 tonas, buvo labiau pasididžiavimo objektas nei tikras ginklas, nors ir buvo teigiama, kad ji būtų panaudota Kremliaus gynybai.

Caro vamzdį puošia daugybė ornamentų, tarp kurių – ir paties caro Fiodoro I atvaizdas ir užrašas „Dievo malone caras ir didysis kunigaikštis Fiodoras Ivanovičius, visos didžiosios Rusijos vienvaldis valdovas“. Ant patrankos vamzdžio rastumėte ir dar kelis užrašus, kurie informuoja apie tai, kas ir kada ją išliejo. Beje, vienas iš tų užrašų gali jus sugluminti – ten rašoma, kad Čochovas šią patranką išliejo 7094 metais. Taip yra dėl to, kad iki 18 amžiaus Rusijoje naudotas Bizantijos kalendorius (1700-1918 metais naudotas Julijaus, vėliau – Grigaliaus kalendoriai). Pagal jį 1586-ieji buvo 7094-ieji.

Caro patranka per savo istoriją turėjo kelias skirtingas važiuokles (lafetus) ir kartais buvo perkeliama iš vienos vietos į kitą. Tam, beje, ant patrankos vamzdžio yra kelios rankenos, kurios padeda pajudinti šį nepaprastai sunkų ginklą. 1706 metais Caras perkeltas į Kremliaus arsenalą. Ši patranka nebuvo panaudota ir kai į Maskvą atžygiavo Napoleono Bonaparto armija. Napoleonas svarstė pasiimti Carą su savimi į Prancūziją, kur ši patranka buvo žinoma, bet, aišku, šios minties greitai buvo atsisakyta.

Caro patranka 1890 metais. (Wikimedia)

1812 metais medinis Caro lafetas sudegė. 1835 metais jį pakeitė metalinis ornamentuotas lafetas, sveriantis 15 tonų, ant kurio patranka stovi iki šiol. Tada Caras visiškai prarado savo kaip patrankos funkcionalumą, jei jį kada ir turėjo, ir liko tik dekoracija.

1980 metais Caras buvo restauruotas. Tuo metu ekspertai patrankos vamzdyje aptiko parako pėdsakų, tarytum įrodančių, kad Caras iššovė bent kartą. Tiesa, su tuo sutinka ne visi. Nėra jokių istorinių duomenų apie Caro artilerijos bandymus. Be to, šios patrankos vamzdis yra bronzinis, ji pritaikyta akmeninių sviedinių šaudymui – tikrai net ir po vieno šūvio būtų likę žymių. Galiausiai, labai panašu, kad Caras buvo sukurtas be jokių minčių apie šaudymą – jis tam per didelis.

Caro patranka 1964 metais – čia ji stovi nuo 1860-ųjų, nors 1980 metais buvo išvežta restauracijai. (Thomas Taylor Hammond, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Prie Caro patrankos dabar matomi geležiniai sviediniai buvo išlieti tik 1834 metais ir ten padėti kaip dekoracija. Iš tikrųjų, Caras buvo pritaikytas šaudymui mažesniais sviediniais – iš kur būtų reikėję gauti 890 mm skersmens akmenų? Caras vienu šūviu būtų paleidęs daug mažesnių sviedinių, kartu sveriančių iki 800 kg. Mažesnius akmenis lengviau pagaminti ir transportuoti. Tiesa, šios bombardos dydis ją iš esmės pavertė nepraktiška dėl bendro užtaiso dydžio ir svorio. Paprastai tariant, Caras būtų suvalgęs daug akmenų ir parako, o naudos būtų mažiau nei iš kelių žymiai mažesnių patrankų. Galiausiai, ir ornamentuotas vamzdis, kuriame, beje, restauruotojai neaptiko užtaisymo skylės pėdsakų, rodo, kad Caro patranka visų pirma turėjo būti puošni.

Beje, prancūzų rašytojas ir filosofas Volteras pastebėjo, kad toje aikštėje Kremliuje stovi ne tik Caro patranka, kuri greičiausiai niekada neiššovė, bet ir Caro varpas, kuris niekada neskambėjo. 6,6 metrų pločio ir 6,14 metrų aukščio Caro varpas, išlietas 1735 metais, trūko netrukus po pagaminimo, todėl niekada nebuvo panaudotas pagal paskirtį.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia