Šį įrankį tikrai esate matę o gal ir naudoję ne kartą ir tikriausiai apie jį daug negalvojote – juk tai tik pieštukas! Tačiau dailidės (arba staliaus) pieštukas iš tikrųjų gana stipriai skiriasi nuo to, kuriuo mokykloje mokėtės štrichuoti ir braižyti. Kuo ypatingas dailidės pieštukas?
Žinoma, kalbame apie klasikinius pieštukus – medinius braižymo įrankius su grafitinėmis šerdimis. Šis paprastas receptas – medis ir grafitas – tinka ir įprastiems biuro pieštukams, ir dailidžių bei statybininkų darbo įrankiams. Tačiau tikras dailidės pieštukas turi net kelias įdomias savybes.
Pieštuko išradėjas nėra žinomas – tą patį galima pasakyti apie daugelį labai paprastų daiktų. Kadaise Vakarų Europoje žmonės piešdavo ir rašydavo naudodami sidabrinius ar švininius strypelius – jie veikė labai panašiai kaip pieštukai. Tačiau tuomet 16 amžiuje Kambrijos grafystėje Anglijoje buvo aptiktas didelis grafito klodas. Buvo manoma, kad tai – nežinomos formos švinas. Iš tikrųjų, žinoma, grafitas tėra anglies forma. Anglai ėmė kasti grafitą ir jį naudojo rašymui bei piešimui. Kadangi grynas grafitas yra pakankamai trapus ir tepa rankas, nušlifuoti jo gabalai buvo apvyniojami oda ar virve – tokie buvo to meto pieštukai.
1560 metais italų pora Simonio ir Lyndiana Bernacotti sukūrė pirmą daugmaž modernų pieštuką – anglišką grafitą jie įstatė į medinį apvalkalą. Iš pradžių jie gręždavo kadagio pagaliuką ir į tą ilgą skylę dėdavo grafito strypą. Vėliau italai išmoko, kad paprasčiau pieštuką gaminti iš dviejų dalių – reikia išilgai išskobti dvi lenteles, į griovelį įstatyti grafitą ir tuomet suklijuoti tas dalis. Bernacotti pieštukas pasižymėjo lengvai suapvalinto stačiakampio pjūviu! Tai yra, tai buvo pirmasis tikras dailidės pieštukas, kokį žinome ir naudojame šiandien. Net ir seniausias iki mūsų dienų išlikęs pieštukas, pagamintas 1630 metais, yra stačiakampis.
Kodėl dailidės pieštukas nėra apvalus?
Čia galima lengvai paaiškinti kone visų tradicinių pieštukų formą.
Apvalūs pieštukai dažnai yra pigesni, nes juos lengviau pagaminti. Visas gamybos procesas yra paprastesnis ir nereikalauja didelio tikslumo. Pavyzdžiui, gamintojo žymę galima atspausti bet kur, plokščio paviršiaus ieškoti nereikia.
Trikampio pjūvio pieštukai yra labiau ergonomiški, ypač gerai tinkantys mažiems vaikų pirštams.
Šešiakampio pjūvio pieštukai irgi yra labai patogūs, nes irgi turi tris priešingus paviršius pieštuką laikantiems pirštams, bet turi ir kitų privalumų. Toks pieštukas nenurieda nuo stalo. Be to, dailininkas gali nuolat tiksliai pasukti pieštuką, užtikrindamas labai tolygų šerdies dilimą.
Tuo tarpu dailidės pieštukas įprastai pasižymi stačiakampe arba ovalia pjūvio forma. Vėlgi, tai padeda užtikrinti, kad pieštukas nenuriedės nuo darbo paviršiaus. Be to, dailidės pieštukas yra gerokai stambesnis, kad jį būtų lengviau sugriebti dėvint pirštines. Tokia forma ir stambus dydis taip pat padeda pieštukui išgyventi keliones meistro dėžėje ar krepšyje tarp gerokai sunkesnių ir kietesnių įrankių.
Beje, dailidės pieštukai taip pat yra lengviau pakuojami ir sandėliuojami – jų dėžutėse yra mažiau oro tarpų. Tradicinė dailidės pieštuko spalva – raudona, nes ji padeda pamatyti pieštuką pjuvenų ar medienos atraižų fone.
Kodėl dailidės pieštuko šerdis nėra apvali?
Įprastų kanceliarinių pieštukų šerdys yra apvalios. Tai padeda suformuoti labai smailų grafitinės šerdies galą, o ir gamybai tokia forma yra parankesnė. Tuo tarpu dailidės pieštuko šerdis pasižymi stačiakampio forma.
Taip yra dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Visų pirma, tokia šerdies forma jai suteikia tvirtumo – jie tiesiog tampa masyvesne. Antra, tinkamai padrožtas dailidės pieštukas leidžia brėžti ir plonas, ir storas linijas. Dailidės pieštuką galima pagaląsti specialiu drožtuku, tačiau jis paliks labai ploną ir smailų šerdies galą. Idealiu atveju dailidės pieštukas turėtų būti padrožiamas peiliu, kirviu, kaltu ar kitu aštriu įrankiu, kuris tiesiog atvers šerdį – tai suteiks galimybę pagal poreikį brėžti storas arba plonas linijas, o pats galiukas bus tvirtesnis.
Kuo dar ypatingas dailidės pieštukas?
Dailidės pieštukas niekada neturi trintuko. Jo jam tiesiog nereikia, nes dailidės pieštuku paliekamos pakankamai grubios žymės. Daug jų galiausiai yra paslepiamos pastatų sienose, nupjaunamos ar nušlifuojamos. Dailidės pieštukai palieka ryškias žymes, kurias nutrinti bet kuriuo atveju būtų sunku. Be to, trintuko nebuvimas suteikia galimybę padrožti abu pieštuko galus – tai padeda tęsti darbą, kai viena pusė lūžta.
Dailidės pieštuko šerdies kietumas priklauso nuo medžiagos, kuriai jis skirtas – dabar rinkoje yra specialiai betonui, metalui, medienai, šlapiems paviršiams skirtų pieštukų. Įdomu tai, kad Napoleono armijos karininkas Nicolas-Jacques Conté 1795 metais sukūrė naują pieštukų šerdžių gamybos metodą. Vietoje natūralaus grafito jis ėmė naudoti grafito ir molio mišinį, kuris leido naudoti prastos kokybės grafitą ir keisti šerdies kietumą.
Patyrę statybininkai ir dailidės išmoksta kūrybingai naudoti savo pieštukus. Ant naujo pieštuko jie negiliomis įpjovomis pažymi dažnai naudojamus ilgius (pavyzdžiui, 5 ar 10 cm) – kai kurie pieštukai turi atspausdintas liniuotes. Kartais labai smulkiems darbams pakanka žinoti pieštuko plotį, kuris įprastai yra apie 12-13 mm.
Beje, menininkai irgi kartais naudoja dailidės pieštukus. Jie yra pakankamai grubūs, bet kai kuriems darbams tai yra privalumas. Be to, plati šerdis suteikia galimybę jai suteikti kokią nors formą. Pavyzdžiui, padarius nedidelę įpjovą šerdyje galima vienu judesiu brėžti dvi linijas.
Tiek įdomių faktų apie kuklųjį dailidės pieštuką. Būtinai kviečiame paskaityti ir apie kitą paprastą įrankį svambalą. O gal nežinote, kuo ypatingos arklių pasagų vinys?
