Kodėl automobiliai retai gale turėdavo galvos atramas? Kam jos apskritai?

Galvos atramos dabar yra visuose naujuose automobiliuose. Tik oda aptrauktas lentynėles primenančios galinės sportinių automobilių sėdynės šiais laikais neturi galvos atramų. O štai anksčiau jų neturėjo ir labai daug visai kasdieniškų automobilių galinių sėdynių. Kodėl? Ir kam jos iš tikrųjų skirtos?

Klausimas, kodėl daug senų automobilių gale neturėjo galvos atramų, buvo iškeltas komentaruose Sumautos Pavaros puslapyje Facebook (kurį rekomenduojame sekti). Tas pats skaitytojas domėjosi ir kodėl senuose prabangiuose automobiliuose dažnai trūksta centrinio porankio vairuotojo alkūnei – į šį klausimą jau atsakėme. Dabar pažvelkime į tas galvos atramas.

Iš tikrųjų, galvos atramos gale išpopuliarėjo ne taip seniai. Ir tai nėra susiję su galvos atramų išradimu, nes pirmasis šio įrenginio patentas buvo išduotas dar 1921 metais. Neaišku, ar jis tikrai buvo pats pirmasis šios idėjos autorius, tačiau seniausias automobilinių galvos atramų patentas priklausė Kalifornijoje gyvenusiam Benjaminui Katzui. Europoje automobilinė atrama galvai buvo patentuojama dar 20 amžiaus viduryje. Kitaip tariant, tai yra senas daiktas, kuris po automobilius plito labai lėtai.

Iš pradžių įvairios automobilių aksesuarų kompanijos siūlė prisegamas ar kitaip tvirtinamas galvos atramas. Buvo žadama, kad jos padės atsipalaiduoti ilgų kelionių metų. Britų kompanija Karobes buvo viena iš didžiausių automobilinių galvos atramų gamintojų. Tuo tarpu automobilių gamintojai diegti galvos atramų neskubėjo net priekyje.

Galvos atramos automobiliuose pradėjo plisti tik pačioje septintojo dešimtmečio pabaigoje. Štai 1961-1968 metais gamintuose Mercedes-Benz W110 atramų galvai įprastai nepamatysite. W110 pakeitusių W114 ir W115 modelių gamybos metu (1968-1976 m.) galvos atramos priekyje tapo standartinėmis. Šioje laiko juostoje turėtume nueiti iki W124 kartos (1984-1997 m.) automobilių, kad galvos atramas visada (na, beveik visada) rastume ir gale.

Galvos atramos yra labai paprasti prietaisai, kurie gali būti ir visai pigūs. Tai kodėl gamintojai dažnai jų nesuteikdavo gale sėdintiems keleiviams?

Kam iš tikrųjų skirtos galvos atramos automobiliuose?

Galvos atrama automobilyje yra saugumo, o ne komforto įrangos dalis. Staigus smūgis į automobilio galą keleivių galvas bloškia atgal. Sėdynės atlošas patikimai prilaiko keleivio kūną, todėl, vaizdžiai tariant, neprilaikoma 5-6 kg sverianti galva avarijos metu yra tarsi plėšiama nuo kūno. Speciali atrama neleidžia galvai dėl inercijos staiga pajudėti atgal ir taip sukelti potencialiai mirtinus kaklo pažeidimus. Staigus galvos sukratymas gali sužeisti ir smegenis, o galvos atramos mažina tokių traumų riziką.

Būtent dėl to 1968 metais Volvo pristatė galvos atramas, kurios netruko paplisti po automobilių pasaulį ir tapti standartu – bet tik priekyje. 1969 metais JAV galvos atramos priekyje tapo privalomomis, netrukus panašius reikalavimus išleido ir kitos šalys. Aštuntajame dešimtmetyje pagaminti lengvieji automobiliai bent jau priekyje įprastai turi galvos atramas. Tuo tarpu gale to laikmečio automobiliuose jos yra retos.

Aišku, norint, kad galvos atrama veiktų tinkamai, reikia ją gerai sureguliuoti. Aukštesni vairuotojai turėtų nepamiršti pakelti galvos atramos į reikiamą aukštį. Per žemai nuleista atrama gali tapti pleištu tarp jūsų galvos ir kaklo. Tyrimai rodo, kad galvos atrama neturėtų būti toliau nei per 10 cm nuo pakaušio. Beje, integruotos (vadinasi, nereguliuojamos) galvos atramos yra saugesnės, nes yra standesnės, o ir neteisingos padėties rizika tuomet yra minimali.

Priekyje sėdinčių žmonių galvos ir gyvybės nėra svarbesnės už gale sėdinčių keleivių. Tai kodėl gamintojai dažnai gale nemontuodavo galvos atramų arba jas siūlė tik kaip papildomą įrangą?

Kodėl daug senų automobilių gale neturi galvos atramų?

Svarbu pastebėti, kad kalbame labai jau nekonkrečiais terminais. Kai kurie antros kartos Volkswagen Golf galvos atramas gale turėjo, kai kurie – ne. Lygiai taip pat galvos atramos buvo ne ant kiekvienos BMW E30 ar Jaguar XJ II galinės sėdynės. Šiame straipsnyje keliame klausimą, kodėl galvos atramos gale nebuvo montuojamos tada, kai nebuvo – neskubėkite sakyti, kad viename ar kitame sename automobilyje jas matėte.

Kai kurie automobilių gamintojai galvos atramas gale ėmė diegti pakankamai anksti. Pavyzdžiui, SAAB 900 gamoje (1978-1998) standartinės galinės galvos atramos atsirado anksti – tai buvo to legendinio SAAB dėmesio saugumui rezultatas. Tuo tarpu daug kitų gamintojų galvos atramų gale montuoti neskubėjo ir iš pradžių jas siūlė kaip papildomą įrangą arba jas montavo prabangesnėse modelių versijose.

Viena iš priežasčių, kodėl labai daug iki maždaug devintojo dešimtmečio vidurio (ir nemažai vėliau) pagamintų automobilių neturi galvos atramų gale – kaina. Tik limuzinų savininkai sėdi ant galinių savo automobilių sėdynių. Daugelis kitų savininkų savo mašinas vairuoja patys. Dėl to automobilių gamintojai priekinei salono daliai skiria didesnį dėmesį. Ir jei galima kur sutaupyti, tai salono gale.

Be to, laikais iki privalomų saugos diržų galinės sėdynės iš esmės buvo suoliukai – čia susėsdavo tiek vaikų, kiek jų ten buvo įmanoma sutalpinti. Sėdynes be galvos atramų taip pat lengviau padaryti sulankstomomis. Ir estetinės priežastys suvaidino savo vaidmenį – salonas be jokių galvos atramų atrodo atviresnis.

Dar viena labai svarbi priežastis atsisakyti galinių galvos atramų – matomumas. Per žemai sumontuotos galvos atramos gali dar ir padidinti sunkios traumos riziką, o sumontuotos aukščiau jos jau blokuoja galinį automobilio stiklą. Vadinasi, parkuotis ar tiesiog pasižiūrėti per petį tampa sunkiau. Nemažai automobilių gamintojų ir net vairuotojų atsisakydavo galinių galvos atramų, nes jos per daug blokavo matomumą.

Vėliau, kai galvos atramos buvo po truputį pradėtos montuoti ir gale, jos dažnai būdavo labai atviros, kad blokuojamas plotas būtų kiek įmanoma mažesnis. Tokie rėmai gerino automobilių keleivių saugumą, bet nebuvo labai patogūs. Matomumą pro galinį automobilio stiklą buvo galima pagerinti ir kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, prabangesnės Lancia Thema (1984-1994 mm) versijos gale turėjo automatiškai pasislepiančias galvos atramas – jos pakildavo tik tada, jei kas nors ten atsisėsdavo, ir pasislėpdavo, kai gale keleivių nebuvo. Aišku, pragmatiškesnės rankomis pakeliamos atramos paplito kur kas labiau.

Galiausiai, automobilių gamintojai gale nemontavo galvos atramų, nes nebuvo tokio reikalavimo. Jei galima kažko nedaryti, tai kodėl reikėtų tai daryti? Sėdynės be galvos atramų yra ne tik šiek tiek pigesnės – jos taip pat yra lengvesnės bei lengviau sumontuojamos automobilio surinkimo metu. Prisiminkite, kad kai nebuvo reikalavimo gale diegti saugos diržus, daug gamintojų jais ir nesirūpino. Galinių saugos diržų reikalavimas rodo, kaip vėlai buvo susirūpinta gale sėdinčių keleivių saugumu. Pavyzdžiui, Vokietijoje saugos diržai automobilio priekyje privalomi nuo 1970 m., gale – nuo 1979-ųjų.

Galvos atramos gale išpopuliarėjo, kai Europos ir JAV organizacijos įvairiais bandymais ėmė detaliau matuoti keleivių saugumą ir lyginti skirtingus modelius. Viešai publikuojamuose rezultatuose greitai išryškėdavo automobiliai, kurių gamintojai ne taip rūpinosi keleivių saugumu. Kai santykinai paprastas galvos atramas siūlo tavo konkurentas, jas tikriausiai reikėtų siūlyti ir tau. Ir dabar automobilio saugumas yra viena iš labiausiai reklaminėse kampanijose akcentuojamų savybių, todėl galvos atramų nebuvimas yra neįsivaizduojamas.

Na, beveik. Galvos atramos gale ir šiandien nėra būtinos. Taip, saugumo bandymai be atramų atrodytų liūdnai ir taptų neigiama reklama markei, bet jas ir dabar turi ne visi automobiliai. Pavyzdžiui, Ferrari Portofino gale neturi galvos atramų, nes suaugęs žmogus čia vis tiek niekaip netilptų – tos sėdynės yra labiau lentyna švarkui nei vieta žmogui. Lygiai taip pat galvos atramų gale neturi ir Porsche 911, ir daug kitų sportinių kupė – jos čia nelabai ir tilptų, visiškai blokuotų galinį stiklą ir naudos iš jų nebūtų.

Dar saugesnės galvos atramos

Iš naujo išrasti tokį paprastą daiktą kaip galvos atrama nėra lengva, bet gamintojai vis tiek stengiasi. Pavyzdžiui, ar pastebėjote, kad sportiniuose automobiliuose įprastai sutinkamos integruotos galvos atramos? Tai yra, sėdynės atlošas tiesiog yra toks aukštas, kad prilaiko ir pečius bei galvą. Taip yra ne šiaip sau. Viena vertus, aukštas atlošas labiau prilaiko vairuotojo ir keleivio kūnus. Kita vertus, tyrimai rodo, kad integruotos galvos atramos yra žymiai saugesnės už reguliuojamas, nes yra standesnės, tvirtesnės, o jų padėtis nepriklauso nuo sėdynės naudotojo kruopštumo (ar visada atsisėdę sureguliuojate savo galvos atramą?)

Daug automobilių gamintojų yra sukūrę savo aktyvias galvos atramų sistemas, skirtas dar labiau sumažinti kaklo ir smegenų traumų riziką. Pavyzdžiui, Volvo WHIPS technologija avarijos metu leidžia visam atlošui pajudėti atgal ir taip švelniai sulėtina žmogaus kūno judėjimą. Šios technologijos trūkumas yra tas, kad po avarijos reikia remontuoti ir sėdynę. SAAB turėjo panašią SAHR sistemą, tačiau ta sėdynė avarijose nebūna pažeidžiama.

Taigi, galvos atramos automobiliuose yra saugumo įrangos dalis. Jos mažina smegenų ir kaklo traumos riziką, ypač kai patiriamas smūgis į mašinos galą. Gamintojai anksčiau galvos atramų nemontuodavo net priekyje, nes nelaikė jų svarbiomis. Gale jos buvo nemontuojamos dėl matomumo, estetikos ir kainos. Galiausiai, kai buvo susirūpinta ir gale sėdinčių keleivių saugumu, galvos atramos tapo standartu.

Ačiū Sumautai Pavarai už temą! O jūs būtinai sekite jų puslapį.