Juokingas jūreivių paprotys – kodėl vieniems galima švilpauti, o kitiems – draudžiama?

Žmonės laivais plaukioja jau tūkstančius metų, todėl nieko keisto, kad jūreiviai turi daug įdomių tradicijų ir prietarų. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad ne visuose laivuose galima švilpauti? Kartais švilpavimas apskritai yra nepageidaujamas, o kartais – privalomas.

Žinoma, prietarai yra kvailystė. Tačiau kartu tai – viena iš tų žmogiškųjų keistenybių, kuri nedingsta. Laivyba anksčiau buvo kur kas pavojingesnė nei dabar. Laivai buvo mediniai, orų prognozių ar radarų nebuvo, navigacija buvo labai sudėtinga, o piratavimas buvo didžiulė grėsmė. Jūreivio darbas kadaise buvo labai pavojingas, nešvarus ir sunkus – nors ir dabar atostogomis to nepavadinsi, šiuolaikinės technologijos tai visiškai pakeitė. Tie prietarai ir tradicijos veikė kaip savotiška psichologinė apsauga. Visi žino, kad audros nuo švilpavimo nekyla, bet priešingas įsivaizdavimas suteikė jūreiviams bent jau šiokį-tokį kontrolės pojūtį.

Tai kada europiečiai jūreiviai galėjo švilpauti? Burių amžiuje buvo manoma, kad švilpavimas gali sustiprinti vėją. Taigi, dirbdami ant denio jūreiviai švilpaudavo, kai norėdavo, kad laivas plauktų greičiau. Jie manė, kad nuo jų švilpaujamų melodijų pakils vėjas ir burlaivis greičiau plauks tolyn, kur saugiau. Lygiai taip pat, kai vandenį šiaušdavo audra, jūreiviai nešvilpaudavo, kad vėjas bent kiek aprimtų. Po burių amžiaus, kai įsitvirtino garlaiviai ir, vėliau, laivai su vidaus degimo varikliais, švilpavimas Jungtinės Karalystės laivyne tapo nepageidaujamu – bijota, kad jūreiviai taip gali prišaukti nereikalingų priešakinių vėjų.

Švilpavimas taip tapo siejamas su jūreivių kultūra – sausumoje jis dažnai buvo nepageidaujamas dėl visiškai kitų prietarų (nešvilpauk, velnią prišauksi). Tačiau ilgą laiką jūroje praleidžiantys jūreiviai ir taip buvo tarsi visiškai atskiras visuomenės sluoksnis – išlipę į krantą jie buvo lengvai atpažįstami dėl savo aprangos, tatuiruočių, elgesio ir higienos.

Tačiau kartais švilpavimas ir burlaiviuose buvo draudžiamas, nes buvo manoma, kad juo gali naudotis maištininkai. Maištai laivuose kildavo dėl pačių įvairiausių priežasčių – nuo nepasitenkinimo kapitono sprendimais, iki nepasidalinimo grobiu tarp piratų. Savo jūreiviais nepasitikintys kapitonai jiems drausdavo švilpauti, nes bijodavo, kad viena iš melodijų bus signalas pradėti puolimui.

Tuo tarpu kukai (maisto gamintojai) buvo skatinami švilpauti, nes tai leisdavo kitiems įgulos nariams įsitikinti, kad žmogus paslapčia nevalgo kitiems skirto maisto. Tai skamba kaip pokštas, bet kai maisto atsargos yra labai ribotos, o jų papildymo galimybės nėra labai aiškios, ir tokios priemonės atrodo logiškos.

Laivybą ir dabar sieja daug įvairių įdomių tradicijų. Pavyzdžiui, rusų laivai į jūrą neplaukia, o eina, o anglakalbių šalyse laivai yra moterys.