Padangos yra didžiulė tema visuose pokalbiuose apie Formulę 1. Tai yra vienintelis dalykas, siejantis bolidą ir asfaltą. Padangų vaidmuo yra didžiulis ir komandos jomis rūpinasi. Kaip stebima padangų temperatūra lenktynių metu?
Visos komandos Formulėje 1 naudoja to paties gamintojo padangas – ar žinote, kaip tai nutiko? O kodėl F1 komandos grando ir valo panaudotas padangas?
Padangų temperatūra lenktynių metu stebima jau ne vieną dešimtmetį, nes ji tiesiog yra labai svarbi. Tik veikdamos tam tikruose temperatūros rėžiuose padangos pasiekia geriausią sukibimą ir lėčiausiai dėvisi. Šalta padanga gerai nesukimba su asfaltu ir granuliuojasi. Tuo tarpu perkaitusi padanga gali pasidengti pūslėmis ir labai greitai susidėvėti.
Važiuodami paskui saugos automobilį ar prieš lenktynes vairuotojai stengiasi sušildyti padangas. Tai jie daro vingiuodami tiesiosiose, agresyviai stabdydami (tai sušildo ir stabdžius) ir akseleruodami. Lenktynių metu palaikyti optimalią padangų temperatūrą lengviau. Ilgose tiesiosiose jos stipriai atvėsta, o staigiuose posūkiuose įkaista. Kartais lenktynininkai radijo ryšiu iš savo inžinierių gauna su padangų temperatūra susijusią informaciją. Tik iš kur ji?
Padangų temperatūra Formulėje 1 stebima visa eile skirtingų jutiklių. Visų pirma, kiekviename rate, nepriklausomai nuo to, ar jis sumontuotas ant bolido ar ne, yra temperatūros ir slėgio jutiklis. Jis yra pritvirtintas prie ratlankio ir keliais infraraudonųjų spindulių jutikliais nuolat matuoja vidinės padangos pusės temperatūrą. Jis taip pat matuoja ir slėgį, kuris šiek tiek keičiasi su temperatūra ir gali išduoti, jei padanga yra pažeista. Tas prietaisas yra gana mažas, bet protingas prietaisas su integruota baterija. Informaciją centriniam bolido kompiuteriui jis perduoda bevieliu ryšiu. Kai ratas nėra sumontuotas, temperatūra ir slėgis vis tiek yra matuojami tais vidiniais jutikliais ir gali būti patikrinti, kad būtų įsitikinta, kad komanda laikosi techninių reikalavimų ir padangų gamintojo nurodymų.
Kai kurios komandos savo ratuose montuoja papildomus jutiklius, peržengiančius oficialių FIA reikalavimų ribas. Tačiau visi tie vidiniai temperatūros matavimai neparodo padangos išorės temperatūros. O juk būtent išorinė padangos dalis kontaktuoja su trasos asfaltu ir yra sudėvima.
Kiekvienos padangos išorinė temperatūra yra matuojama į patį bolidą integruotais jutikliais. Kai kurie jų yra matomi plika akimi – priekiniame sparne sumontuoti jutikliai dažnai nėra kažkaip paslėpti. Tiesa, galines padangas stebintys prietaisai įprastai montuojami mažuose gumbeliuose grindyse, todėl juos pastebėti būtų sunkiau. Tai – infraraudonųjų spindulių jutikliai, bekontakčiai termometrai, matuojantys temperatūrą per visą padangos paviršių. Tai leidžia ne tik pastebėti, kada padanga ima perkaisti ar nėra pakankamai šilta, bet ir aptikti kai kuriuos važiuoklės nustatymo trūkumus. Jei viena padangos pusė stipriai perkaista, tai gali parodyti, kad pasirinkti netinkami nustatymai.
Ir štai tikriausiai gudriausia padangų temperatūros matavimo dalis – tai leidžia tiksliai nustatyti padangos susidėvėjimą. Lenktynių metu padanga po truputį dyla ir plonėja. Kuo padanga plonesnė, tuo greičiau temperatūros pokyčiai išorėje bus pastebimi ir viduje. Nuolat lygindami laiką, kada išoriniai ir vidiniai jutikliai pastebi temperatūros šuolius ir kritimus, kompiuteriai labai tiksliai apskaičiuoja, kiek protektoriaus padanga dar turi.
