Kalėdų Senelio orlaivis – kiek elnių iš tikrųjų tempia jo roges?

Kalėdų Senelio rogės – vienas iš gražiausių žiemos švenčių simbolių. Kartu tai – vienas iš keisčiausių pasaulio orlaivių – nėra jokio kito gyvūnų tempiamo skraidančio aparato. Tačiau kiek elnių iš tikrųjų tempia Kalėdų Senelio roges? Kokie tai elniai? Ar elniai roges tampo ir ant žemės?

Visi šiame straipsnyje paminėti faktai yra visiškai tikri. Pasaulyje egzistuoja daugybė legendų, pasakų ir meno kūrinių, vaizduojančių Kalėdų Senelį ir jo roges. Tačiau mes papasakosime apie viską taip, kaip Nodum įprasta – techniškai.

Šiauriniai elniai

Šiauriniai elniai (Rangifer tarandus) – tai dideli elninių šeimos porakanopiai, gyvenantys Eurazijos ir Šiaurės Amerikos šiaurėje. Priklausomai nuo porūšio, suaugę patinai gali sverti ir 250 kg ar net daugiau. Kadangi gyvena pakankamai atšiaurioje tundroje, šiauriniai elniai dažnai maitinasi kerpėmis – jie yra vieninteliai žinduoliai galintys be problemų maitintis tokiu maistu. Tačiau kartais, ypač pavasarį ar tiesiog pasitaikius progai, šiauriniai elniai nevengia suėsti ir kokį mažą graužiką, žuvį, paukščių kiaušinius ar keletą grybų.

Šiauriniai elniai yra nepaprastai geri bėgikai. Nors niekas neišmatavo jų maksimalaus pasiekiamo greičio, yra žinoma, kad šiauriniai elniai tikrai gali įsibėgėti iki 80 km/val. Vos vienos dienos amžiaus šiaurinis elnias jau yra greitesnis už bet kokį žmogų. Ir taip yra ne šiaip sau – jiems tenka bėgti nuo vilkų ir meškų.

Šiaurinių elnių kelio sąnariai skleidžia neįprastą garsą – jie kliksi tarsi jūsų kompiuterio pelė, tik daug garsiau. Manoma, kad šis garsas perspėja kitus elnius – jei bėga vienas, privalo bėgti ir kiti. Kartu šis kliksėjimas padeda nustatyti socialinę hierarchiją, nes sunkiausių elnių keliai kliksi kitaip nei lengvesnių.

Pastaruosius dešimtmečius šiaurinių elnių populiacija sparčiai mažėja dėl klimato kaitos, nykstančios buveinės, medžioklės ir kitų priežasčių.

Ar elniai gali tempti roges?

Dar ir kaip! Anksčiau šiauriniai elniai roges tampė ir Skandinavijoje, tačiau dabar tokį vaizdą pamatytumėte tik Rusijos glūdumoje. Šiauriniai elniai buvo jaukinami dar bronzos amžiuje, o šiandien elnių ūkiai yra labai dideli. Tiesa, ne tokie pelningi, kokie buvo prieš keletą dešimtmečių, kai elnių kailiai buvo populiaresni.

Elniai įprastai nėra auginami kinkymui, tačiau Rusijoje jie kartais iš tikrųjų tampo roges. Nors šiauriniai elniai nėra tokie ištvermingi kaip kinkomi šunys, jie visur suranda maisto. Kai kurie ūkininkai Sibire net joja ant savo elnių. Jie yra paklusnūs ir greiti, nors lengvai išsigąsta ir nėra tokie geri žmogaus pagalbininkai kaip arkliai.

Kiek elnių tempia Kalėdų Senelio roges?

Tai, kad Kalėdų Senelis privalo keliauti rogėmis, žino kiekvienas – juk jis gyvena tolimoje šiaurėje ir dirba žiemą. Kalėdų Senelis, kurio šaknys – Šv. Mikalojaus bei anglų Tėvas Kalėda, dovanas nešioja jau labai ilgai, tačiau rogės pirmą kartą pavaizduotos tik 1821 metais. Vaikams skirtoje knygelėje matomos ant stogo nusileidusios Kalėdų Senelio rogės su vienu šiauriniu elniu.

1823 metais publikuota garsioji Clemento C. Moore’o poema „Šv. Mikalojaus apsilankymas“ (geriau žinoma kaip „Naktis prieš Kalėdas“), kurioje išvardinti aštuoni Kalėdų Senelio elniai – Nuostabioji, Šokėja, Šoklusis, Pikčiurna, Kometa, Kupidonas, Griaustinis ir Žaibas (Dasher, Dancer, Prancer, Comet, Cupid, Donder ir Blitzen). Ilgą laiką šio aštuoneto pakako, nors Lymanas F. Baumas 1902 metais publikuotoje knygoje „Kalėdų Senelio gyvenimas ir nuotykiai“ aprašė net 10 elnių, kurių vardai nesutapo su Moore’o aštuonetu.

Jūs žinote, kad tarp Kalėdų Senelio elnių turi būti ir Rudolfas, iš kurgi jis? Na, jis pasirodė 1939 metais publikuotoje Roberto L. May’aus knygelėje „Rudolfas raudonnosis elnias“. Ji buvo išleista kaip dovana Montgomery Ward tinklo parduotuvių lankytojams. Šioje istorijoje aprašomas šiaurinis elnias Rudolfas, kuris dėl švytinčios raudonos nosies buvo visų atstumtas. Kiti elniai tyčiojosi iš Rudolfo ir laikė jį nenormaliu. Tačiau kartą jį pastebėjo Kalėdų Senelis, kuriam sunkiai sekėsi keliauti per tirštą rūką. Jis paprašė Rudolfo padėti jam kelionėje ir raudonnosis elnias tapo viso kinkinio vedliu, išgelbėjusiu Kalėdas. Ši istorija turėjo pamokyti vaikus, kad neįprastos savybės nebūtinai yra trūkumas – mūsų skirtumai yra mūsų stiprybė.

Tai tiek. Jei naktį prieš Kalėdas išgirsite kažką bildant ant jūsų namų stogo, išeikite pažiūrėti. Galbūt jums pavyks suskaičiuoti visus Kalėdų senelio elnius ir išsiaiškinti, ar visus tuos metus naudotas tas pats nemirštančių elnių kinkinys, ar kinkoma vis nauja jaunų šiaurinių elnių pamaina.