Tikriausiai esate matę kokį 19 amžiaus turtuolio šaržą, kuriame vaizduojamas pagyvenęs džentelmenas su monokliu. Iš tikrųjų, nors šis optometrinis prietaisas buvo išrastas gerokai anksčiau, 19 amžiuje tai buvo labai populiarus aksesuaras. Bet juk akiniai leidžia gerai matyti abiem akimis ir taip lengvai nenukrenta nuo veido – kodėl žmonės nešiojo monoklius?
Iš tikrųjų, įprasti akiniai yra ne tik patogesni, bet ir sveikesni. Žmogaus kūnas prisitaiko, bet viena akimi matyti žymiai geriau nei kita nėra labai gerai – tai gali sukelti regos silpimą ir net galvos svaigimą. Be to, monoklis – tai į akiduobę įstatomas regėjimą gerinantis lęšis, neturintis įprastų kojelių. Vadinasi, jis gali lengvai iškristi, o tai irgi nėra patogu. Tai kodėl džentelmenai anksčiau juos nešiojo, kai akiniai buvo patogesni ir saugesni?
Monoklis – tai tarsi pusė akinių. Šiais laikais taip dar vadinami vienos akies žiūronai, bet, aišku, šiame straipsnyje kalbame ne apie juos.
Prūsų antikvaras Philippas von Stoschas monoklį Romoje nešiojo dar 18 amžiaus pradžioje, tačiau šis optinis prietaisas buvo išrastas dar anksčiau. Savo populiarumo viršūnę monoklis pasiekė 19 amžiuje, ypač antrojoje jo pusėje, o po to šio aksesuaro mėgėjų skaičius stipriai krito. Antrojo pasaulinio karo nuotraukose monokliai kartais dar pastebimi ant karininkų veidų, o vėliau juos pakeitė objektyviai geresni akiniai. Nors ir šiandien yra žmonių, kurie nešioja monoklius, jie yra tik senienų entuziastai, ekscentrikai ir hipsteriai.
Kodėl monoklis, o ne akiniai?
Klausimas paprastas, bet atsakymų – net keli.
Akių regos stiprumo skirtumai. Jei viena akimi matote žymiai silpniau nei kita, įsigyjate akinius, kurie turi vieną stipresnį ir vieną silpnesnį lęšį. Anksčiau tai nebuvo įmanoma. Optometrija ir pati akinių gamyba turėjo trūkumų, todėl tie žmonės, kurie prasčiau matė tik viena akimi, kompensuodavo tik tą trūkumą monokliu.
Be to, žmonės įprastai yra toliaregiai arba trumparegiai. Senamadiški akiniai galėjo išspręsti tą bėdą, bet toliaregiams skirti akiniai neleisdavo skaityti, o skirti trumparegiams – įžvelgti toli esančių daiktų ir veidų. Monoklis leidžia vienai akiai skirti vieną vaidmenį, kitai – kitą.
Praktiškumas. Kai akiniai nėra naudojami, juos reikia sulankstyti, įsidėti į dėžutę ir paslėpti kišenėje ar rankinėje. Monoklis yra mažas, labai lengvas ir tvirtas, nes beveik neturi judančių dalių. Įprastai monoklis nešiojamas su prie drabužių prisegta grandinėle ar virvele ir gali gulėti minkštoje liemenės kišenėje. Monokliai užima žymiai mažiau vietos nei įprasti akiniai ir nėra taip lengvai sulaužomi.
Mada. Be jokios abejonės, monokliai buvo ir yra mados aksesuarai. Jie išpopuliarėjo tarp turtingų džentelmenų ir damų, ypač Anglijoje, Vokietijoje ir JAV, todėl tapo reikalingi visiems. Tik patys didžiausi atsiskyrėliai yra atsparūs madoms – net jei jūs manote, kad madų nesekate, tikriausiai vienu ar kitu požiūriu esate madingas. Taip ir monokliai išpopuliarėjo, nes buvo dažnai nešiojami. Iš dalies dėl to anksčiau buvo nešiojamos ir lazdelės, o vairuotojai dėvėdavo pirštines. Bet yra ir dar viena priežastis.
Socialinio statuso simbolis. Minėjome, kad monokliai buvo lengvi, maži ir tvirti, bet nesakėme, kad pigūs. Nes jie dažniausiai nebuvo pigūs. Taip, monoklis turi tik vieną lęšį, tačiau jį dažnai supa auksu apkaltas rėmelis. Prie jo būdavo segama prašmatni grandinėlė ar virvelė. Vėlyvesni monokliai, gaminti nuo 19 amžiaus pabaigos, turėjo ypatingus spyruokliuojančius rėmelius, kurie neleisdavo jiems iškristi iš akiduobių. Tuos rėmelius reikėdavo reguliuoti, kad jie idealiai tiktų ir nepažeistų odos. Tiesą sakant, turtingų žmonių monokliai dažnai buvo gaminami specialiai jų akiduobėms, todėl buvo labai brangūs. Tai buvo išties prabangus daiktas.
Be to, darbininkai monoklių nešioti negalėjo, nes jie taip tvirtai nesilaikė ant veido. Monoklį nešiojantis džentelmenas ar dama taip parodydavo, kad skaito ir turi galimybę rūpintis savo įvaizdžiu. Būtent dėl to žmonės ir portretams dažnai pozuodavo su monokliais, taip pabrėždami savo sofistikuotą įvaizdį.
Dėl to turtingų žmonių šaržai mene buvo vaizduojami su ryškiu monoklio motyvu. Turtingas 19 amžiaus kapitalistas turėjo aukštą skrybėlę, vaikščiojimo lazdelę ir monoklį. Komedijose tas monoklis dažnai iškrisdavo, kai turtuolis išsigąsdavo ar nustebdavo.
Tai, beje, nėra visai išgalvotas motyvas. Pagal užsakymą pagamintas monoklis su tobulai sureguliuotu rėmeliu nėra nepatogus. Ypač, jei jį nešioja vyresnis vyras, su, sakykime, per gyvenimą užaugusiu prilaikančiu antakiu. Tačiau net ir toks puikiai tinkantis monoklis gali iškristi pasilenkus ar pakėlus minėtą antakį. Pigūs monokliai akiduobėje laikydavosi prasčiau. Kai kuriuos reikėdavo laikyti aktyviomis pastangomis, stipriai nuleidžiant antakį, o tai jau galėjo būti nepatogu. Tai, beje, dar kartą pabrėžia monoklio kaip socialinio statuso simbolio vaidmenį – jei žmogus su monokliu vaikštinėja gatve, vadinasi, jis jam puikiai tinka, yra brangus ir gerai sureguliuotas.
Britų mokslininkai dar 19 amžiuje ėmė monoklius kritikuoti, teigdami, kad asimetrija veide gali būti žalinga sveikatai. Buvo kritikuojamas monoklio laikymo būdas, ypač jei tam reikėjo aktyvių pastangų. Vėliau jie sulaukė ir politikų bei karininkų kritikos. 20 amžiaus pradžioje britų karininkas Herbertas Kitcheneris uždraudė Jungtinės Karalystės kariams nešioti monoklius, nes juos laikė tik kvailais aksesuarais, o ne medicininiais prietaisais. Tuo tarpu Vokietijos karininkai monoklius nešiojo net ir Antrojo pasaulinio karo metais. Jiems monoklis buvo elegantiška karininko aprangos detalė.
Šiais laikais, beje, monokliai vėl populiarėja, bet jau tik siauruose hipsterių ratuose. Jie yra gaminami ir pardavinėjami kaip senais laikais. Nemažai jų neatlieka jokios paskirties, nes vietoje lęšio yra tik lygus stiklas.
