Northrop F-89 Scorpion – tai amerikietiškas reaktyvinis dvimotoris naikintuvas, tarnavęs 1950-1969 metais. Savo laiku Scorpion buvo labai pažangus naikintuvas – pirmasis ginkluotas valdomomis raketomis. Ir pirmasis ginkluotas branduoline oras-oras raketa. Tik kodėl jo sparnai atrodo taip keistai?
Keistų lėktuvų aviacijos istorijoje būta nemažai. Convair Sea Dart turėjo tapti nuo vandens kylančiu naikintuvu. Tuo tarpu Northrop Tacit Blue buvo labai keistas prototipas, turintis kone stačiakampio formos fiuzeliažą. Reikia paminėti ir Citroën sukurtą sraigtasparnį su keistu variklio pasirinkimu.
Northrop F-89 Scorpion buvo sukurtas pagal 1946 metais JAV oro pajėgų paskelbtus reikalavimus naujam orlaiviui, skirtam pakeisti senstantį naktinį naikintuvą Northrop P-61 Black Widow. Tie reikalavimai buvo gana ambicingi – JAV oro pajėgos norėjo, kad naujasis naikintuvas pasiektų 850 km/val. greitį, turėtų kelis kulkosvaidžius, automatines patrankas, raketas, galėtų atlikti bombardavimo užduotis. Nors savo pasiūlymą teikė ir Curtiss-Wright bendrovė, Oro pajėgos pasirinko Northrop variantą.
Northrop pasiūlyta konstrukcija, tuo metu žymėta N-24, turėjo daug įdomių idėjų. Pavyzdžiui, lėktuvo varikliai buvo paslėpti siauro fiuzeliažo apačioje – tai sumažino oro pasipriešinimą. Aptaki variklių padėtis ir atgal pakreipti (aukšto strėliškumo) sparnai suteikė vilties, kad lėktuvas bus labai greitas. Tiesa, Oro pajėgų atstovai iš karto numatė kelis pakeitimus.
Pirminiame N-24 variante antrasis pilotas, kuris atliko ir radaro operatoriaus užduotis, buvo po atskiru gaubtu. Karinių oro pajėgų pareigūnai nurodė pastumti jį į priekį, arčiau pirmojo piloto, kad abu sėdėtų po vienu gaubtu. Aukšto strėliškumo sparnų teko atsisakyti, nes bandymai vėjo tunelyje parodė, kad jie prastai veikia skrendant lėtai – tai būtų problema perimant lėtesnius oro erdvės pažeidėjus ar atakuojant antžeminius taikinius. Taigi, buvo pasirinkti ploni tiesūs sparnai – kompromisas, užtikrinantis ir lėto skrydžio galimybes, ir santykinai mažą oro pasipriešinimą. Be to, teko keisti ir uodegos dizainą, nes paslėpti varikliai maišė oro srautus ir mažino lėktuvo uodegos efektyvumą. Įdomu, kad šios problemos sprendimas – aukštai iškeltas horizontalus stabilizatorius – šiam lėktuvui ir pelnė skorpiono pravardę, kuri vėliau tapo oficialiu jo vardu.
Scorpion (tuo metu žymėtas kaip XP-89) pirmam skrydžiui pakilo 1948 metais. 1950-aisiais jis pradėjo tarnybą kaip Northrop F-89 Scorpion ir jos nepaliko iki pat 1969-ųjų. Tik kodėl šis naikintuvas atrodo toks keistas?
Neįprasta Northrop F-89 Scorpion konstrukcija
Northrop F-89 Scorpion neatrodo, kaip reaktyviniai naikintuvai, kuriuos pažįstame ir mylime. Didele dalimi taip yra dėl to, kad tai – netrukus po Antrojo pasaulinio karo sukurtas orlaivis. Technologijos, medžiagų mokslas ir užduotys naikintuvams – viskas tada buvo kitaip. Prisiminkime, kad dauguma Antrojo pasaulinio karo lėktuvų skraidė su burzgiančiais stūmokliniais varikliais ir propeleriais.
Kas Northrop F-89 Scorpion konstrukcijoje atrodo keisčiausia? Aukštas horizontalus stabilizatorius uodegoje, ploni tiesūs sparnai ir tie cilindrai sparnų galuose. Visi šie konstrukciniai sprendimai turėjo savas priežastis, bet pirmiausia – skaičiai:
- Ilgis: 16,4 m;
- Sparnų ilgis: 18,2 m;
- Tuščio svoris: 11,4 t;
- Maksimalus svoris: 19,1 t;
- Maksimalus greitis: 1038 km/val.;
- Maksimalus skrydžio aukštis: 15 km.
Horizontalus stabilizatorius buvo iškeltas, kad gautų švarų, nesudrumstą oro srautą – sumontuotas žemiau jis būtų variklių išmetamuose srautuose. Negalima sakyti, kad F-89 Scorpion buvo lėtas. Tačiau jei ne tie teisūs sparnai, jis būtų buvęs greitesnis. Jie pasirinkti todėl, kad aukšto strėliškumo sparnai, kokius turi dauguma modernių naikintuvų, ribotų lėktuvo galimybes stabiliai skristi lėtai. Kadangi šiam lėktuvui buvo numatytos ir antžeminių taikinių naikinimo funkcija, jam labiau tiko tiesūs sparnai. Daug naujesnis (ir tvirtumu garsėjantis) šturmo lėktuvas Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II irgi turi tiesius sparnus, nes irgi yra skirtas antžeminiams taikiniams atakuoti. Skirtumas tas, kad A-10 nėra naikintuvas.
Tam, kad oro pasipriešinimas būtų mažesnis, F-89 sparnai yra labai ploni. Taigi, gamintojas įrengė degalų baką virš variklio – giliai lėktuvo fiuzeliaže. Tai, beje, iš pradžių nepatiko Oro pajėgoms, bet išeičių nelabai buvo. Tie dideli cilindrai sparnų galuose irgi iš dalies tarnauja kaip degalų bakai. Iš dalies todėl, kad ten – ir raketų paleidimo įrenginiai.
Pagrindinė F-89 Scorpion versija, vadinta F-89D, su savimi į operacijas pasiimdavo net 104 raketas. Mk 4/Mk 40 raketos, vadinamos Mighty Mouse, yra pakankamai mažos ir vieno sparno gale tilpo net 52. F-89 jas paleisdavo spiečiais, kad taikinys būtų tiesiog suvarpytas. Kitos F-89 versijos galėjo būti ginkluotos kito tipo raketomis. Kaip minėta įžangoje, F-89 tapo pirmuoju JAV naikintuvu, ginkluotu valdomomis raketomis – tai buvo GAR-1/2 Falcon raketos. Be to, F-89 buvo ir pirmasis naikintuvas ginkluotas branduoline oras-oras raketa.
Dabar net keista pagalvoti, bet F-89J buvo ginkluoti branduolinėmis raketomis AIR-2 Genie, kurios net nebuvo valdomos. Kaip galite įsivaizduoti, 1958 metais į tarnybą priimta Genie buvo skirta sovietų strateginiams bombonešiams naikinti. Amerikiečiai suvokė, kad jei sovietai išdrįs pasiųsti savo strateginį bombonešį su branduoliniu ginklu atakuoti JAV, tas lėktuvas privalo būti visiškai sunaikintas ore, kad jo bombos sukeltų minimalią žalą. Genie raketa turėjo dulkėmis paversti bet kokio dydžio lėktuvą su visu jo turiniu. Ir JAV pagamino apie tris tūkstančius tokių branduolinių oras-oras raketų, jas savo arsenale turėjo ir Kanados pajėgos. Paskutinių Genie raketų atsisakyta 1985 metais.
Northrop F-89 Scorpion sėkmingai tarnavo nuo 1950 iki 1969 metų. Tai – gana ilgas laikas tokio tipo orlaiviui, bet galiausiai jis tiesiog paseno. Šiuolaikiniai oro erdvės pažeidėjus perimantys naikintuvai turi įprastus aukšto strėliškumo sparnus ir žymiai universalesnes ginkluotės sistemas.
