Pirmoji Lietuvos Respublika gyvavo technologiškai veržliu laikotarpiu. Automobiliai nebuvo visiška naujiena, bet jie sparčiai tobulėjo. Aviacija taip pat šuoliais judėjo pimyn. Lietuviai matė kaip populiarėja radijas, kaip vystoma kelių infrastruktūra, kyla modernizmo architektūros pastatai, įsibėgėja elektrifikacija. Ir galėjo paskambinti į labai tolimas šalis.
Ar žinote, kuo ypatingas Renault FT tankas, kurį naudojo ir Tarpukario Lietuva? O kur buvo seniausias žinomas grįstas kelias Lietuvoje?
Tarpukario laikotarpiu tūkstančiai lietuvių emigravo į tolimas šalis, kurios sparčiai vystėsi ir siūlė labai geras galimybes įsitvirtinti ir prasigyventi. Lietuviai garlaiviais plaukė į JAV, Argentiną, Australiją ir Braziliją. Pastaroji šalis, beje, yra labai artima man, Nodum.lt autoriui, todėl šioje Pirmadienio Mazgo tinklalaidėje pasakoju apie tai, kaip į Braziliją išvykę lietuviai tarpukariu palaikė ryšį su Lietuva:
Jei norite paskatinti kurti Pirmadienio Mazgo tinklalaidę, prenumeruokite Nodum.lt Youtube kanalą ir tapkite svetainės rėmėju Contribee.
Vienas iš būdų susisiekti su tolimame užsienyje gyvenančiais žmonėmis buvo telefono skambučiai. Alexanderis Grahamas Bellas telefoną užpatentavo dar 1876 metais. Telefono linijos kaip voratinklis po truputį plėtėsi Amerikoje, Europoje ir kitur. 1915 metais pradėjo veikti tarpžemyninė telefono linija. 1918 metais Lietuva tapo nepriklausoma respublika. Tai svarbu pažymėti – pats telefonas nebuvo naujas išradimas, bet tolimų skambučių technologija buvo jauna ir nesubrendusi. Todėl brangi.
1932 metais – tai yra, jau antrojoje Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijos pusėje – išleistame tarptautinių skambučių kainyne iškilmingai giriamasi, kad kasmet lietuviai gali paskambinti į vis daugiau šalių. Sąrašas buvo plečiamas augančio tarptautinio telefono linijų tinklo ir dvišalių tarptautinių susitarimų dėka. Bet skambinti į užsienį vis tiek nebuvo lengva.
Įsivaizduokite, kad tais 1932 metais aukšta skrybėle pasipuošęs kaunietis Kipras nori paskambinti tetai Nijolei į Australiją? Jis džiaugiasi, kad tai jau yra įmanoma. Technologijų stebuklas telefonas gali sujungti Kauną su Sidnėjumi ir laikais kai komerciniai transatlantiniai skrydžiai atrodo kaip tolima svajonė Kipras vėl gali išgirsi Nijolės balsą.
Ką turi daryti Kipras? Rinkti Nijolės numerį namuose nėra prasmės – taip šitas dalykas neveikia. Kiprui reikia vykti į Kauno centrinį paštą ir ten užsakyti pasikalbėjimą su Nijole. Tai reikėtų daryti planuojamo pasikalbėjimo išvakarėse arba anksčiau. Skambutis turės būti įterptas į tam tikrą laiko langą. Pavyzdžiui, skambinti į Australiją, kur gyvena Kipro teta, pirmadieniais-penktadieniais galima nuo 6:00 iki 9:30 ir nuo 15:30 iki 21:00. Šeštadieniais buvo prieinamas tik pirmasis langas, o sekmadieniais reikia eiti į bažnyčią ir nėra ko skambinti į Australiją. Tik ilgai kalbėtis tikrai nepavyks.
Kipras už trijų minučių pokalbį su Nijole 1932 metais turėtų sumokėti 345,5 litus. Už trijų minučių pokalbį telefonu! Kiekviena papildoma minutė jam kainuotų 115,5 lt.
Štai dar keli pavyzdžiai, kiek 1932 metais kainavo 3 minučių telefoninis pokalbis su žmonėmis užsienyje:
- Brazilija – 303,5 lt.;
- Venesuela – 303,5 lt.;
- Naujoji Zelandija – 389,7 lt.;
- Indonezija („Olandų Indija“) – 243,5 arba 279,5 lt;
- Argentina – 303,5 arba 315,5 lt;
- Havajų salos – 502,2 arba 532,2 lt;
- Kuba – 472,2 arba 502,2 lt;
- Egiptas – 183,5 lt.;
- Ispanija – nuo 36,1 iki 72,3 lt.;
- Vatikanas – 38,9 lt.;
- Airija – 30,66 arba 51,1 lt.
Kai kurios šalys buvo padalintos į kelias tarifų zonas, todėl sąraše kai kuriose eilutėse nurodytos kelios kainos. Su kai kuriomis Europos šalimis buvo galima pasikalbėti pigiau skambinant taip vadinamomis „mažo judėjimo valandomis“. Bet kartais reikėjo mokėti už pranešimus, jei kita pusė atsisakė kalbėtis.
Svarbu pabrėžti, kad tarptautinių skambučių laiką reikėjo rezervuoti iš anksto, bet skirtingoms šalims buvo numatyti skirtingi skambinimo langai. Štai skambinti į Braziliją, kur gyveno kelios dešimtys tūkstančių lietuvių, buvo galima nuo 13:00 iki 14:00 ir nuo 18:00 iki 19:30, o į Balearų salas – nuo 10:00 iki 15:00, nuo 17:00 iki 20:00 ir nuo 21:00 iki 22:00. Nežinia, kiek Ispanijai priklausančiose Balearų salose Viduržemio jūroje buvo žmonių, kuriems lietuviai norėjo skambinti, bet tam buvo numatyti trys langai ir trijų minučių pokalbis kainavo palyginti pigiai – 59,6 lt.
Kontekstui reikia paminėti, kad žmonių atlyginimai nebuvo dideli. Nemanykite, lito vertė buvo tokia, kad žmonių pajamos siekė dešimtis ar net šimtus tūkstančių. Pavyzdžiui, Felicija Bortkevičienė, garsi tų laikų spaudos ir visuomenės veikėja, kaip atsakingoji „Lietuvos žinių“ redaktorė gaudavo 425 litų atlyginimą per mėnesį. Tai buvo svarbios pareigos, geras darbas ir puikus atlyginimas. Paprasti gamyklų darbuotojai dažnai gaudavo vos 5 litų atlyginimą per dieną. Nieko keisto, kad 1935 metais laikraščiai rašė, kad galimybe paskambinti į tolimą užsienį beveik niekas nesinaudoja.
