Kelias yra vienas iš svarbiausių civilizacijos išradimų, tačiau didelė dalis kelių kadaise susiformavo natūraliai. Žmonės iš vienos vietos į kitą keliavo tiesiausiu įmanomu keliu, bet tuo pačiu vengdami gamtinių kliūčių ir kitų pavojų. Taip jie pramynė takus, kuriuos vėliau ėmė žymėti, platinti ir tvarkyti. Kartais gamtinės sąlygos vertė tuos kelius ir grįsti. Mūsų krašte žmonės gyvena jau tūkstančius metų, bet kur surasime seniausią žinomą grįstą kelią Lietuvoje?
Pabrėžiame žodį žinomą. Akmenimis grįsti keliai, jei nebuvo tyčia sugriauti statant geresnius kelius ar tiesiog didinant dirbamos žemės plotus, gali išlikti šimtus ar net tūkstančius metų. Tačiau labai daug senų kelių buvo grįsti plonais rąsteliais. Taip paprastai grįstų kelių pakako pėstiesiems ir arklių traukiamiems vežimams, tačiau su laiku jie tiesiog supūdavo. Taigi, kalbame ne apie absoliučiai seniausią, o apie seniausią žinomą ir surastą kelią Lietuvoje.
Ir tikriausiai niekas nenustebs sužinojęs, kad jis buvo surastas Kernavėje. Šis miestelis šiandien garsėja kaip greičiausiai pirmoji Lietuvos sostinė. Nors Kernavė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1279 m., tuo metu tai jau buvo klestintis miestelis. Iš tikrųjų, tai galėjo būti Mindaugo sostinė, kuri dar labiau suklestėjo vėliau, Traidenio (1269–1282 m.) ir Vytenio (1295–1316 m.) valdymo laikais.
Tačiau žmonės derlingose Neries upės prieigose gyveno ir gerokai anksčiau. Archeologiniai radiniai rodo, kad čia dar 9-7 tūkstantmetyje prieš mūsų erą buvo gyvenvietė. Ji su laiku plėtėsi ir augo. Neaišku, ar šios gyvenvietės istorija yra tęstinė ar panašesnė į punktyrinę liniją – jei reikėtų spėti, rinktumėmės pastarąjį variantą. Tačiau pastarojo amžiaus devintajame dešimtmetyje čia vykdyti kasinėjimai atskleidė, kad 3-4 mūsų eros amžiuje čia klestėjo nemaža gyvenvietė.
Ta gyvenvietė, kurią dabar galėtume vadinti Žemutine Kernave, buvo išsidėsčiusi arčiau dabartinės Neries vagos. Anksčiau šios žemės buvo labai šlapios, mat čia buvo Neries senvagė, ir žmonės gyveno abiejose tos pelkės pusėse. Tam, kad sėkmingai pereitų tą pelkėtą vietą, žmonės tiesė kelius. Ir vienas toks ir buvo surastas 1986 metais per kasinėjimus Pajautos slėnyje.
1,6 metrų gylyje archeologai aptiko gražiai vienas šalia kito suguldytus pušinius rąstelius – medgrindą. Jų paviršius buvo nugludintas kadaise keliuku žingsniavusių žmonių kojomis. Manoma, kad šis kelias buvo išgrįstas pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje ir išliko dėl to, kad durpingas dirvožemis apsaugojo rąstelius nuo atmosferos poveikio. Tai yra viena iš mažiausiai trijų Lietuvoje aptiktų medgrindų.
Dabar toje Pajautos slėnio vietoje yra pažintinis takas su tos medgrindos rekonstrukcija ir apie ją pasakojančiu informaciniu stendu:
Tame stende yra originalių medgrindos nuotraukų. Čia taip pat rašoma, kad tai nebuvo vienas iš slaptų, strateginę reikšmę turinčių piliakalnius jungusių kelių. Ši medgrinda jungė žemutines sodybas su viršutine terasa, kur buvo miestelis. Ir kai buvo surasta, jai buvo apie pusantro tūkstančio metų.
Kryžiuočiams tapus rimta grėsme, ta Žemutinės Kernavės gyvenvietė išnyko – gyventojai persikėlė aukščiau, į piliakalnių apsaugotą teritoriją. Kernavė ir dabar yra labai gražus miestelis, turintis neįtikėtinai gilią istoriją ir tikriausiai slepiantis storą dar nesurastų archeologinių radinių klodą.
