Didžiausi lėktuvai yra nepalyginamai didesni už didžiausius sraigtasparnius, nors pastarieji orlaiviai turi daugybę privalumų. Jie gali kilti ir leistis vertikaliai, todėl jiems nereikalingi didžiuliai pakilimų takai – nesunku įsivaizduoti, koks naudingas būtų itin didelis sraigtasparnis. Visgi didžiausias visų laikų sraigtasparnis Mil V-12 nebuvo labai sėkmingas – buvo pagaminti tik du prototipai.

Sraigtasparnio prototipo Mil V-12 (užbaigtas būtų gavęs Mi-12 vardą) kūrimas prasidėjo 1959 metais. Tikslas buvo sukurti itin didelį sraigtasparnį, kurio krovinių skyriaus dydis prilygtų Antonov An-22. Naujasis orlaivis turėjo būti skirtas kariniams kroviniams, įskaitant ir balistines raketas. Buvo numatyta, kad V-12 galės gabenti 20-25 tonų krovinius, todėl vieno sraigto konstrukcija iš karto buvo atmesta. Nors buvo svarstomas Boeing CH-47 Chinook dizainas, galiausiai apsistota ties fiuzeliažo šonuose įrengtų (tandeminių) sraigtų idėja. Ji, beje, nebuvo originali, bet skaičiavimai rodė, kad tokia konfigūracija užtikrins gerą keliamąją jėgą ir stabilumą gabenant sunkius krovinius.

37 metrų ilgis ir 12,5 metrų aukštis

1965 metais po ilgo įvairių bandymų laikotarpio prasidėjo Mil V-12 konstravimas. Neskaitant dydžio, šio sraigtasparnio konstrukcija nebuvo kuo nors išskirtinė. V-12 ilgis siekė 37 metrus. Kaip ir kiti tandeminiai sraigtasparniai, V-12 gale turėjo lėktuvams būdingą uodegą su valdymo paviršiais.

Mil V-12 – didžiausias sraigtasparnis pasaulyje. (Groningen Airport-Eelde, Wikimedia(GFDL)

Šis orlaivis turėjo du penkių menčių 35 metrų skersmens sraigtus. Krovinių skyriaus išmatavimai buvo 28,15 × 4,4 × 4,4 m. Tuščias V-12 svėrė apie 69 tonas, o specifikacijose nurodomas maksimalus sraigtasparnio svoris – 105 tonos. Žinoma, tokiai masei nuo žemės atplėšti reikalinga rimta galia.

4 varikliai ir 26000 arklio galių

Mil V-12 sraigtai buvo ne tik labai dideli, bet ir persidengė apie 3 metrus. Juos suko keturi Soloviev D-25VF turboveleniniai varikliai, kartu išvystantys 26000 AG (19200 kW). Tokius variklius turėjo visa eilė kitų sovietinių sraigtasparnių, įskaitant ir jau mūsų aprašytą Mi-10. Tam, kad sraigtai nesusidurtų ir gedimo atveju vienos pusės varikliai galėtų sukti abu sraigtus, transmisijos buvo sujungtos sinchronizavimo velenu. Jis padėjo užtikrinti tolygų abiejų sraigtų darbą.

Dviejų aukštų kabina ir milžiniškas sraigtas, kurį suka net du varikliai. (Clemens Vasters, Wikimedia(CC BY 2.0)

V-12 galėjo pasiekti maksimalų 260 km/val. greitį ir pakilti į 3,5 km aukštį. Dešinės pusės sraigtas sukosi pagal, o kairės – prieš laikrodžio rodyklę – tai yra įprastas sprendimas uodegos rotoriaus neturinčiuose sraigtasparniuose, nes taip neutralizuojamas sraigtų sukuriamas fiuzeliažą veikiantis sukimo momentas.

Dviaukštė kabina

Mil V-12 turėjo 6 žmonių įgulą, padalintą per dvi kabinas. Viršutinėje dirbo navigatorius ir radijo operatorius, apatinėje – du pilotai, elektros ir skrydžių inžinieriai. Galbūt dabar tai atrodo kaip didelė įgula vienam sraigtasparniui, tačiau septintajame dešimtmetyje tai nebuvo taip keista. Be to, V-12 buvo eksperimentinis – galbūt užbaigtam serijinės gamybos orlaiviui elektros inžinierius nebūtų buvęs reikalingas.

V-12 pilotų darbo vieta. (Sergey Kustov, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Skrendant lėčiau ar tiesiog kybant ore V-12 buvo valdomas keičiant sraigtų žingsnį ir sukimosi plokštumą. Priešingai nei galite pamanyti, atskirai keisti sraigtų sukimosi greitį nebuvo įmanoma, nes jie buvo persidengiantys ir sujungti sinchronizavimo velenu. Skrendant didesniu greičiu V-12 kaip koks lėktuvas buvo valdomas uodegos vairais.

Viršutinė V-12 kabina – čia dirbo navigatorius ir radijo operatorius. (Alan Wilson, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Nesėkmingas pirmasis skrydis

1967 metų birželio 27 dieną Mil V-12 pabandė pakilti pirmajam skrydžiui. Vos atsiplėšęs nuo žemės sraigtasparnis ėmė siūbuoti į šalis ir buvo šiurkščiai nutupdytas. Bandymo metu buvo stipriai apgadinta važiuoklė, bet niekas nenukentėjo. Buvo išsiaiškinta, kad incidentas įvyko dėl pilotų kabinos vibracijų ir jų įtakos valdymo įrenginiams. Vakarų žiniasklaida skelbė, kad prototipas greičiausiai buvo prarastas, tačiau iš tikrųjų sraigtasparnis buvo greitai suremontuotas.

Pirmasis sėkmingas skrydis įvyko 1968 metų liepos 10 dieną. Būtent tada Liubercuose, Maskvos srityje, V-12 oficialiai tapo didžiausiu sraigtasparniu istorijoje. Per kelerius metus (nes teko laukti variklių) buvo užbaigtas ir antrasis V-12 prototipas.

Mil V-12 (Clemens Vasters, Wikimedia(CC BY 2.0)

Vienas po kito nuskinti rekordai

1969 metų vasario 22 dieną pilotas Vasilijus Koločenko su įgula atliko eilę krovinių kėlimo bandymų. Į 2951 metrų aukštį paeiliui kilo 15, 20, 25 ir 30 tonų kroviniai. Pastarasis kėlimas iki šiol yra nepagerintas sraigtasparnių rekordas. Vėliau rugpjūtį V-12 į 2255 m aukštį pakilo su 40 tonų kroviniu. Ir tai net nebuvo šio sraigtasparnio galimybių ribos. Jei V-12 būtų vystytas toliau ir būtų išspręstos kai kurios konstrukcijos problemos, jis būtų buvęs dar stipresnis sraigtasparnis.

Tarptautinis įvertinimas

Mil V-12 buvo patentuotas JAV, Didžiojoje Britanijoje ir dar keliose šalyse. Už sraigtasparnių dizaino pasiekimus V-12 kūrėjams buvo skirtas prestižinis Sikorskio prizas – nors vyko Šaltasis karas, šį apdovanojimą skyrė unikaliam sovietiniam orlaiviui skyrė JAV Sraigtasparnių draugija.

Mil V-12 Berlyne 1971 metais. (Bundesarchiv, Bild 183-K0617-0001-157, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

1971 metais Mil V-12 prototipas skraidė aplink Europą, kur buvo sutinkamas kaip įspūdingas inžinierių pasiekimas. Tais metais jis dalyvavo ir Paryžiaus aviacijos parodoje. Nors karinės tarnybos perspektyvos jau buvo miglotos, buvo manoma, kad V-12 galėtų tapti didžiuliu keleiviniu-krovininiu sraigtasparniu, gabenančiu darbininkus ir įrangą ir nuošalias pasaulio vietas (karines bazes, kalnakasių miestus, naftos gavybos projektus ir taip toliau). V-12 prototipas net buvo papuoštas Aeroflot oro lijinų ženklais. Buvo akivaizdu, kad V-12 turi tarptautinių ambicijų, tačiau tik tie du prototipai ir tebuvo pagaminti.

Mil V-12 programos pabaiga

Aštuntajame dešimtmetyje sovietų oro pajėgos jau nebematė būtinybės lėktuvais ar sraigtasparniais gabenti balistines raketas. Buvo sumažintos Antonov An-22 gamybos apimtys, o V-12 projekto apskritai buvo atsisakyta. Abu prototipai buvo išsaugoti – vienas Mil gamykloje, kitas – Centriniame oro pajėgų muziejuje netoli Maskvos.

Tiesa yra ta, kad tokio dydžio sraigtasparnis neteko didelės dalies sraigtasparnių privalumų – jam reikėjo didelės aikštės tūpimui, jis sunkiai kilo ir leidosi vertikaliai. Tiesiog nebuvo problemų, kurioms spręsti toks milžiniškas sraigtasparnis būtų būtinas.

Mil V-12 muziejuje. (Alan Wilson, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Didžiausias sraigtasparnis patekęs į serijinę gamybą yra Mil Mi-26 – šis milžinas yra ilgesnis už V-12 (40 metrų prieš 37), tačiau turi dvigubai mažiau galios ir turi žymiai mažesnį krovinių skyrių. Kita vertus, Mi-26 yra gerokai greitesnis, manevringesnis ir praktiškesnis sraigtasparnis, todėl jis ir buvo gaminamas, kai V-12 jau visiems laikams buvo nutūpęs ant žemės.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia