Kodėl nėra atominių krovininių laivų?

Atominiai laviai jau seniai nebėra kažkokia nauja technologija ir jų pasaulyje yra nemažai. Dauguma atominių laivų yra kariniai, bet ne visi. Branduoliniai reaktoriai išsprendžia degalų problemas ir leidžia laivams išlikti jūroje tol, kol įgula turi maisto. Tai kodėl tuomet nėra atominių krovininių laivų?

Branduoliniai reaktoriai būtų optimalus visų energetikos problemų sprendimas. Taip sukuriama elektros energija yra labai švari – atominių elektrinių tarša, lyginant su kitais jėgainių tipais, yra tiesiog juokingai maža. Be to, kompaktiška atominė elektrinė gali būti labai galinga, lyginant su panašaus pajėgumo vėjo ar saulės jėgainių parkais bei hidroelektrinėmis. Jei žmonija savo ateitį planuotų logiškai, kone visa mūsų sunaudojama elektros energija jau seniai būtų gaminama branduoliniais reaktoriais.

Ir transportas turėtų iš to naudos. 1951 metais JAV ėmė galvoti apie bombonešius su branduoliniais reaktoriais. 1955 metais į vandenį buvo nuleistas USS Nautilus – pirmasis atominis povandeninis laivas pasaulyje. Tai buvo didelis pasiekimas, parodęs, kad branduoliniai reaktoriai gali būti visai maži ir efektyvūs. Ford 1957 metais pristatė Nucleon koncepciją – automobilį su branduoliniu reaktoriumi. Tai nebuvo tikras automobilį, bet vis tiek – viltingas žvilgsnis į ateitį. Ta ateitis neatėjo ir dabar žmonijos požiūris į branduolinę energetiką yra daugiau nei keistas – logiką į šalį nustūmė nepagrįstos baimės ir klaidinga informacija.

Tai, kad karinių atominių laivų pasaulyje yra daug, jūs jau žinote. Tiesą sakant, jau 1990 metais reaktorių skaičius laivuose pralenkė reaktorių skaičių elektrinėse. Šią technologiją naudoja ir didžiausi povandeniniai laivai, ir JAV bei Prancūzijos superlėktuvnešiai, ir kreiseriai, ir kai kurie kiti karo laivai.

Atominiai krovininiai laivai – neįgyvendinta vizija

Vieninteliai nekariniai atominiai laivai – tai Rusijos ledlaužiai, pradedant pirmuoju Lenin, tarnavusiu 1959-1989 metais. Per visą laivybos istoriją egzistavo tik keturi atominiai krovininiai laivai.

Pirmasis atominis krovininis laivas NS Savannah irgi buvo valstybinis projektas. Jį 1955 metais inicijavo JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris. NS Savannah niekada nebuvo komercinis verslo projektas – labiau jau demonstracija, kas įmanoma. 181,7 metrų ilgio NS Savannah buvo gana mažas ir turėjo vietos ir 60 keleivių, ir krovinių skyrių. Eisenhoweris vadino NS Savannah „taikos laivu“, kuris turi plaukti aplink pasaulį, skleisdamas žinią apie branduolinių technologijų panaudojimą taikiems tikslams. Pirmoji ponia Mary Geneva Eisenhower pakrikštijo NS Savannah 1959 metais, 1962 metais laivas išplaukė į pirmąją kelionę.

Iki 1965 metų NS Savannah tarnavo tik kaip keleivinis laivas, bet vėliau to buvo atsisakyta ir keleivių skyrius buvo uždarytas. Tuomet NS Savannah buvo konvertuotas į išskirtinai tik krovininį laivą ir taip dirbo iki 1971-ųjų. Per nepilnus 10 darbo metų NS Savannah nuplaukė 830 tūkstančių kilometrų ir aplankė 77 uostus (32 iš jų – JAV). Per šį laiką šis atominis krovininis laivas tik kartą užsuko pasipildyti kuro. Dabar NS Savannah yra muziejinis laivas.

1968 metais Vokietijoje užbaigtas Otto Hahn irgi buvo gana nedidelis, 172 metrų ilgio laivas. Jis taip pat galėjo gabenti kelias dešimtis keleivių ir beveik 40 tūkstančių kubinių metrų rūdos. Jei panašumų negana, tai Otto Hahn kaip atominis laivas dirbo panašų laiko tarpą – 1970-1979 metais šis laivas nukeliavo 1,2 milijonus kilometrų ir aplankė 33 uostus 22 valstybėse. Tačiau tuomet Otto Hahn netapo muziejumi – reaktorius tiesiog buvo pakeistas įprasta dyzeline jėgaine. 2009 metais Otto Hahn virto metalo laužu ir buvo perdirbtas.

Otto Hahn atominė karjera atrodo trumpa, bet laivas visą laiką veikė be incidentų ir gedimų. Tiesiog visa informacija apie atominių krovininių laivų eksploataciją buvo surinkta. Po to dyzelinė jėgainė buvo praktiškesnė ir pigesnė alternatyva.

Tuo tarpu 1972 metais užbaigto japonų 130 metrų ilgio atominio krovininio laivo Mutsu karjera pasižymėjo nesklandumais. Jau 1974 metais pastebėta, kad Mutsu reaktoriaus izoliacija yra nepakankama. Japonijoje tai sukėlė skandalą. Mutsu vietinių ir taip buvo laikomas nesaugiu, o pastebėta reaktoriaus konstrukcijos problema tarsi patvirtino didžiausių skeptikų dvejones. Iš tikrųjų, problema nebuvo milžiniška ir laivas buvo saugus. Dar daugiau – Mutsu reaktoriaus izoliacijos bėdos japonų mokslininkams suteikė naudingų žinių, kad vėlesni jūriniai reaktoriai būtų geresni.

Mutsu buvo remontuojamas ir bandomas 1978-1982 metais. Vėliau laivas buvo iš pagrindų atnaujintas ir 1991 metais pagaliau buvo paskelbtas iš tikrųjų baigtu. Jis nuplaukė 82 tūkstančius kilometrų ir buvo nurašytas. 1995 metais Mutsu buvo transformuotas į vandenynų tyrimų laivą RV Mirai su įprastu dyzeliniu varikliu.

Visi išvardinti atominiai krovininiai laivai dirbo trumpai ir iš esmės buvo skirti tyrimams. Šiuo požiūriu, rusų 260 metrų ilgio Sevmorput yra kitoks – jis dirba nuo 1988 metų. Jis buvo pastatytas specialiai darbui arktiniuose vandenyse, kad padėtų Sovietų Sąjungai/Rusijai įsisavinti Šiaurinį Laivybos Kelią.

Sevmorput turėjo būti naudojamas tarptautiniams pervežimams, bet beveik neturėjo darbo. Net ir rusų uostų darbininkai dažnai atsisakydavo dirbti su Sevmorput, nes bijojo radiacijos nuotėkio. 2007 metais buvo paskelbta, kad Sevmorput bus konvertuotas į gręžimo laivą gamtiniams resursams išgauti, bet vėliau šių planų buvo atsisakyta. Sevmorput be darbo ir branduolinio kuro stovėjo prišvartuotas iki 2012 metų, kai buvo paskelbta, kad jį planuojama nurašyti ir perdirbti. Ir to plano buvo atsisakyta. Vietoje to, Sevmorput 2016 metais buvo grąžintas į tarnybą ir dabar yra vienintelis aktyvus atominis krovininis laivas pasaulyje. Tiesa, ir jis daugiausia atlieka su dujų telkinių įsisavinimu susijusius pervežimus ar Rusijos gynybos ministerijos užsakymus.

Atkreipkite dėmesį, kad visi 4 kada nors egzistavę atominiai krovininiai laivai buvo pastatyti iš valstybinių lėšų ir dirbo nedaug.

Kodėl atominių krovininių laivų nėra dabar?

Tyrimų šioje srityje tikrai yra ir jie yra daug žadantys. Ir tikėtina, kad ateityje į tai bus žiūrima vis atidžiau, nes laivyba dabar išmeta 3-4 % visų pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o atominiai laivai gali būti visiškai švarūs.

Be to, kadangi jiems nereikia degalų papildymo, jų kelionės galėtų būti trumpesnės. Atominiai laivai taip pat galėtų lengviau išvengti nesaugių vandenų (piratų, audrų), nes net ir plaukiant dideliu lankstu nereikėtų galvoti, ar užteks degalų. Galiausiai, reaktoriai yra mažesni nei dyzeliniai varikliai ir milžiniškos degalų saugyklos triume, todėl atominiai krovininiai laivai bent jau teoriškai būtų talpesni. Tai kodėl ne? Na, visų pirma dėl to, kad ir dabartinė sistema veikia, bet yra ir kitų priežasčių.

Atominių reaktorių technologijos yra labai brangios. Sutaupyti degalai niekaip nekompensuotų milžiniškų atominio krovininio laivo statybų išlaidų, o komercinės laivybos kompanijos pirmiausia žiūri į pinigus. Beje, NS Savannah reaktorius ir kuras kainavo 28,3 millijonus dolerių, o visas likęs laivas – 18,6 milijonus. Mutsu programa su visais savo nesklandumais per 25 metus kainavo 1,2 milijardus dolerių. Sevmorput tikriausiai kainavo apie 265 milijonus dolerių, bet jam buvo sunku rasti krovinių. Palyginimui, 21 amžiuje 399,9 metrų ilgio konteinerinis laivas su įprasta dyzeline jėgaine kainuoja 160-190 milijonų dolerių ir darbo trūkumu nesiskundžia.

Atominių laivų naudojimas yra susijęs su papildomomis rizikomis. Ir ne, ne dėl branduolinės saugos – tuos klausimus galima išspręsti. Tiesiog ne visos kompanijos ir ne visi uostai norėtų dirbti su atominiu laivu. Visame pasaulyje vis dar diskutuojama apie atominių elektrinių saugumą. Priešiškumas branduolinėms technologijoms išlieka problema. Ir draudimo kompanijoms, ir aplinkosaugos specialistams visada kils klausimas – „o kas jeigu?“

Kvalifikuotų reaktorius prižiūrėti galinčių specialistų nėra daug. Atominis laivas labai skiriasi nuo to, kurio bronzinius sraigtus suka stūmoklinis variklis – su paprastais jūreiviais jame neišsiversi. Aišku, jei atominių laivų būtų daugiau, tai ir specialistų būtų paruošiama daugiau, bet tam reikėtų didelių visos laivybos pramonės ir infrastruktūros pokyčių.

Branduolinės technologijos yra griežtai reglamentuojamos ir prižiūrimos, nes yra laikomos jautriomis. Aišku, baiminamasi, kad niekas nepanaudotų reaktorių komponentų ar branduolinio kuro (įskaitant ir panaudotą) ginklams. Tam, kad atominiai krovininiai laivai taptų pelningai veikiančiais įrankiais, juos turi naudoti komercinės kompanijos. Ar verslams galima saugiai patikėti tokias technologijas?

Atominio laivo kuriamos problemos nesibaigia jį nurašius. Atominių laivų pavertimas metalo laužu gali būti brangus ir pakankamai sudėtingas procesas. Tiesą sakant, jis net nėra gerai ištobulintas. JAV išpjauna savo nurašytų povandeninių laivų reaktorius ir juos tiesiog palaidoja. Tuo tarpu Rusija palieka savo užsandarintus atominius laivus plūduriuoti, kol sugalvos, ką su jais daryti. Vėlgi, ar verslai tikrai bus linkę tuo pasirūpinti kaip pridera? Jau dabar laivybos kompanijos dažnai pričiumpamos nelegaliai teršiančios gamtą – atominių laivų atveju aplaidumo pasekmės būtų daug baisesnės.

Ir tai net ne visos priežastys, kodėl komercinių krovininių laivų praktiškai nėra. Šiuo metu atliekami moksliniai tyrimai, kad būtų išsiaiškinta, ar sėkmingi komerciniai atominiai krovininiai laivai dabartinėmis sąlygomis yra įmanomi. Nors yra pozityvių ženklų, panašu, kad ši technologija dar turi subręsti arba reikalingas koks nors didesnis proveržis.