Aptakiausia įmanoma forma tikriausiai primintų krentantį lašą – būtent tokios formos objektai lengviausiai skrodžia orą. Ir todėl mūsų lėktuvai pasižymi tokiomis gražiai apvaliomis formomis. Tikriausiai dėl to stačiakampis Northrop Tacit Blue atrodo toks keistas – banginiu pravardžiuotas lėktuvas atrodo kaip dėžė su sparnais.
Perskaitę įžangą kai kurie skaitytojai tikriausiai ims pirštu baksnoti į naikintuvus. Taip, jie nėra tokie apvalūs ir aptakūs kaip komerciniai lėktuvai. Jų užduotis yra visai kita – būti manevringiems jiems yra kur kas svarbiau nei būti taupiems. Kaip Formulės 1 automobiliai, taip ir naikintuvai nėra labai aptakūs – to jiems tiesiog nereikia.
Northrop Tacit Blue buvo visiškai unikalus projektas – toks lėktuvas yra tik vienas. Tačiau tai nebuvo koks nors nevykęs prototipas. Tacit Blue – technologijų demonstratorius – orlaivis, skirtas parodyti, kad tam tikra technologija veikia ir gali būti pritaikyta serijinės gamybos modeliuose.
Viskas prasidėjo dar 1976 metais, kai JAV Gynybos ministerijos technologijų skyrius (DARPA) ir Karinės oro pajėgos pradėjo programą BSAX. Jos tikslas buvo sukurti sunkiai radarais ir kitais jutikliais pastebimą karinį orlaivį, kuris galėtų skraidyti netoli priešo kontroliuojamos teritorijos. Tuo metu JAV stengėsi sukurti naują karinių lėktuvų kartą, kuri būtų sunkiai aptinkama priešo radarais, pasižymėtų elektroninės karybos galimybėmis, turėtų modernias radarų sistemas ir išmanius ginklus.
Northrop korporacija pristatė lėktuvą, kuris buvo pavadintas Tacit Blue, nors Karinių oro pajėgų dokumentuose jis buvo žymimas tiesiog kaip YF-117D, taip tarsi nurodydamos, kad šis lėktuvas yra Lockheed F-117 Nighthawk versija. F-117 buvo ypatingas tuo, kad neturėjo statmenų paviršių, kurie atspindėtų radaro impulsus – ši technologija vadinama STEALTH ir dabar yra karinės aviacijos standartas. Tacit Blue žengė dar žingsniu į priekį ir turėjo naują radarą (LPIR), kuris buvo praktiškai nematomas pasyvioms radarų aptikimo technologijoms.
Pagaminti tikrą STEALTH lėktuvą iš tikrųjų yra labai sunku. Visų pirma, jis pats turi būti sunkiai pastebimas radarais ir infraraudonųjų spindulių jutikliais. Antra, jo elektronika, skirta komunikacijai, navigacijai ir priešų aptikimui, turi būti sunkiai pastebima kitokioms detektavimo technologijoms. Tacit Blue buvo technologijų demonstratorius, skirtas parodyti, kad karinis lėktuvas gali būti beveik nematomas net ir skrisdamas netoli priešo linijų. Nors serijinės gamybos planų niekada nebuvo, Tacit Blue imitavo žvalgybos orlaivį, kuris nuolat sukiotųsi šalia arba virš priešo valdomų teritorijų – būtent tam jam ir reikėjo to ypatingo radaro. Ir tas noras stebėti ir likti nepastebėtam ir buvo priežastis, kodėl Tacit Blue pasižymi tokia keista forma.
Bandymų metu Northrop Tacit Blue buvo pravardžiuojamas banginiu ir ateivių mokykliniu autobusu, nes pasižymėjo stačiakampio forma. Jo fiuzeliažo apačia buvo beveik visiškai lygi, o viršus – masyvus, bet su užapvalintomis briaunomis. Tiesą sakant, tai buvo pirmasis orlaivis su lenktomis sunkiai radarais pastebimomis fiuzeliažo formomis – F-117 pakilo metais anksčiau, bet buvo visas kampuotas. Šį STEALTH elementą Northrop vėliau pritaikė ir B-2 bombonešiui.
Tacit Blue turėjo kažką panašaus į snapą – visą fiuzeliažą juosė plati briauna, padedanti sumažinti vertikalių paviršių plotą ir stabilizuoti lėktuvą. Toks dizainas leido Tacit Blue turėti pakankamai trumpus sparnus – šio lėktuvo fiuzeliažo ilgis siekė 17 metrų, o sparnų ilgis – 14,68 m. Beje, Tacit Blue buvo aerodinamiškai nestabilus, tačiau elektroninės valdymo sistemos (fly-by-wire) užtikrino pakankamai neblogas lėktuvo valdymo charakteristikas. Tacit Blue turėjo V formos uodega, priešais kurią giliai fiuzeliažo viduryje buvo paslėpti turboventiliatoriniai Garrett ATF3-6 varikliai – tokia jų pozicija leido maskuoti išskiriamą karštį. Variklių oro paėmimo anga buvo lėktuvo viršuje, nes šonuose būtų sudarkiusi tą STEALTH siluetą.
Pirmam skrydžiui Tacit Blue pakilo 1982 metų vasario 5 dieną. Kaip ir daug kitų itin slaptų eksperimentinių lėktuvų, šis orlaivis buvo bandomas garsiojoje Area 51 bazėje Nevadoje. Jo kabinoje dirbo tik vienas pilotas-bandytojas – įprastai tai buvo Richardas Thomasas arba Kenas Dysonas. Bandomieji skrydžiai dažniausiai buvo trumpi – per tris metus Tacit Blue kilo 135 kartus, bet skrido tik 250 valandų.
Tacit Blue galėjo pasiekti 460 km/val. greitį ir 7,6-9,1 km skrydžio aukštį. Savo jutiklių pagalba jis galėjo net per debesis stebėti įvairių pajėgų judėjimą. Aišku, buvo atliekami tik bandymai (pakartosime – tai buvo tik technologijų demonstratorius) ir Tacit Blue niekada nebuvo naudojamas praktiškai. Visgi, jis įrodė, kad tokia žvalgyba yra įmanoma ir taip atliko užduotį, kuri jam buvo keliama.
1985 metais bandymai buvo užbaigti ir lėktuvas buvo paslėptas. Į dienos šviesą jis vėl ištrauktas 1996 metais, kai projektas buvo išslaptintas ir Northrop Tacit Blue galėjo būti perkeltas į Nacionalinį Jungtinių Valstijų Oro pajėgų muziejų Ohajuje.
Nors Northrop buvo pasiruošusi katastrofai ar gedimams (gamintojas turėjo gausybę atsarginių detalių), Tacit Blue buvo patikimas lėktuvas. Svarbiausia – jis padėjo išvystyti technologijas, kurios vėliau pravertė kuriant kitus STEALTH lėktuvus. Tuo tarpu tas sunkiai pastebimas LPIR radaras iki šiol naudojamas Northrop Grumman E-8 Joint STARS lėktuvuose.
.jpg){kind=link}