Plastikas yra daug lengvesnis už metalą, todėl plastikinių automobilių istorijoje būta labai daug. Pats Henry Fordas 1941 metais pristatė ypatingą plastikinį automobilį, kuris buvo ne tik lengvas, bet ir labai tvirtas. Be to, jis pasirodė pačiu tinkamiausiu laiku, nors galiausiai vis tiek dingo.
Plastikas turi daug privalumų prieš plieną. Visų pirma, jis yra lengvesnis, todėl stiklo ar anglies pluoštu sutvirtintą plastiką pamėgo sportinių automobilių gamintojai. Antra, jis nerūdi – nerūdijantis plienas kėbulams nelabai tinka. Trečia, jis yra santykinai lengvai formuojamas, todėl puikiai tinka vienetinių mašinų kūrimui. Futuristiškas Probe 16 buvo sukurtas iš stiklo pluoštu sutvirtinto plastiko, o koncepcinis Peugeot 907 turėjo anglies pluošto kėbulą. Ir taip – tos medžiagos irgi yra (kompozitinis) plastikas.
Plastikinis Ford pačiu laiku
Henry Ford buvo tikras inovatorius ir giliai domėjosi alternatyviomis medžiagomis. Jį ypač domino natūraliu pluoštu sutvirtinti plastikai. Kai kurios plastikinės Ford automobilių detalės buvo gaminamos iš tokiu sojos pluoštu sutvirtinto plastiko. Pavyzdžiui, iš jo buvo gaminami rageliai garsiniams signalams, kai kurios apdailos detalės.
1941-aisiais JAV jau tvyrojo karo nuojauta. Suprantant situaciją Europoje buvo akivaizdu, kad JAV nuo įsitraukimo skiria labai nedaug. Karas neišvengiamai pakeičia įprastą pramoninių gamyklų veikimą ir pareikalauja tausoti kai kurias medžiagas, ypač plieną ir kitus metalus. Be to, kai kurių medžiagų jau trūko dėl sutraukytų tiekimo grandinių, o britai dar vasarą ėmė prašyti amerikiečius tausoti maistą ir ruoštis padėti karo kaustomai šaliai.
Plieno naudojimas 1941-ųjų JAV dar nebuvo apribotas, tačiau Henry Fordas matė galimybę pademonstruoti tai, apie ką galvojo ne vienerius metus – plastikinį automobilį. Jis buvo pristatytas 1941-ųjų rugpjūčio 13 dieną – dar prieš Perl harboro ataką ir visišką JAV įsitraukimą į Antrąjį pasaulinį karą.
Plastikinis Ford turėjo minimalų plieno vamzdžių rėmą, prie kurio tvirtintos plastikinės konstrukcinės ir kėbulo detalės. Plieninis tokio dydžio automobilis būtų svėręs daugiau nei 1,1 toną, tuo tarpu plastikinė mašina svarstyklių rodyklę nustūmė tik iki 862 kg padalos. Mažesnis svoris reiškė, kad šis automobilis sunaudos mažiau degalų, bet į įprastą degalinę plastikinis Ford nė nesiruošė keliauti.
Henry Ford eksperimentavo ne tik su medžiagomis, bet ir su degalais. Pagal jo planą, plastikinis Ford turėjo deginti etanolį – švaresnius, nuo naftos pramonės nepriklausomus degalus. Vėlgi, kai JAV įsitraukė į karą, ši idėja atrodė dar geresnė, nes naftos tiekimas taip pat galėjo sutrikdytas bet kurią akimirką.
Plastikinis Ford buvo ne tik lengvas ir taupus, bet ir labai tvirtas. Viename filmuke pats Henry Fordas kirviu trenkė į plastikinį savo automobilio bagažinės dangtį. Tiesa, tai nebuvo tas pats vienintelis prototipas, o kirvio ašmenys buvo uždengti. Tačiau buvo akivaizdu, kad plastikas iš tikrųjų yra labai tvirtas. Ford teigė, kad jis gali atlaikyti 10 kartų stipresnius smūgius nei plienas – tik metalo stiprybe pasitikintiems amerikiečiams buvo žadama, kad naujoviškas automobilis bus saugesnis už kitus. Aišku, daug kas juokėsi iš plastikinio automobilio – laikraščiuose pasirodė komiksai, kuriuose vaizduoti karvių apgraužti automobiliai.
Lengvas, tvirtas ir gelbėjantis nuo karo meto suvaržymų – tas plastikas išties buvo naujoviška įdomybė, bet iš ko jis buvo pagamintas?
Ford plastiko sudėtis – didelė paslaptis.
Nors dabar internete dažnai skelbiama, kad tai – kanapių ar sojų pluoštu sustiprintas plastikas, Ford slėpė tikslią savo išradimo sudėtį. To meto straipsniuose minima daug augalų, kurių pluoštu Ford galėjo stiprinti plastiką – nuo kanapių ir lino iki pluoštinės bemerijos ir kviečių. Tačiau tikriausiai patikimiausia informacija yra tai, ką skelbė vienas iš šios medžiagos kūrėjų – inžinierius Lowellas Overly teigė, kad šis plastikas yra sojos pluoštu sustiprinta fenolio formaldehido derva.
Būtent sojomis Fordas labiausiai ir domėjosi. Jis ne kartą teigė, kad ateityje augins automobilius, o Ford turėjo didelę sojos pupelių apdirbimo gamyklą. Fordas gausiai investavo į šią sritį ir jo inžinieriai turėjo net 4,9 tūkstančių hektarų plotą sojos eksperimentams. Garsiausias automobilių gamintojas tuo metu svajojo integruoti žemės ūkį ir pramonę. Taigi, tikėtina, kad tas plastikas iš tikrųjų buvo sojos pluoštu sustiprinta fenolio formaldehido derva.
Tai kur dingo ši inovacija? Kodėl Antrojo pasaulinio karo metais ir vėliau Fordo plastikas netapo dominuojančia medžiaga automobilių pramonėje? Egzistuoja kelios priežastys.
Kur dingo Ford sojų plastikas?
Antrasis pasaulinis karas ne tik apribojo prieinamas medžiagas, bet ir sustabdė civilinių mašinų pramonę. Taigi, buvo sustabdytas net ir plastikinio automobilio vystymas. Be to, pagrindinė projekto varomoji jėga buvo senstantis Henry Fordas, kuriam 1943 metais sukako 80. Jis nebuvo sveikas žmogus ir veikiausiai jis buvo praradęs bent jau dalį turėto proto aštrumo. Tiesą sakant, Henry Fordas savo vardo kompanijai plastikinio automobilio pristatymo metu jau seniai nevadovavo – į šią rolę jis grįžo 1943-1945 metais, nors šiam darbui jau nebuvo tinkamas.
Galiausiai, neaišku, ar plastikinis automobilis būtų buvęs sėkmingas. Daugybė žurnalistų abejojo, kad jis apskritai buvo toks, kokiu jį pristatė Ford. Buvo manančių, kad sojos pupelių plastiko tyrimams išleisti milijonai buvo išmesti į balą, o plastikiniame kėbule nėra jokio natūralaus pluošto. Šiuos įtarimus pakurstė ir faktas, kad vienintelis plastikinio automobilio prototipas buvo sunaikintas.
Po karo JAV pramonė sparčiai atsigavo ir į automobilių gamintojų rankas plūstelėjo kokybiško pigaus plieno, atlaisvėjusio iš ginkluotės gamybos sektoriaus. Taigi, ir motyvacijos kurti plastikinius automobilius nebeliko.
