Laivas su 10 metrų aukščio ratais – įdomi, bet nepasiteisinusi idėja

Žmonės laivais plaukioja jau tūkstančius metų, todėl tikriausiai net ne keista, kad šioje labai ilgoje istorijoje būta nemažai keistų idėjų. Štai 1896 metais į vandenį nuleistas Ernesto Bazino laivas turėjo didžiulius metalinius ratus. Ir ne, jis nebuvo amfibija ir sausumoje nebuvo laukiamas.

Jei dabar pamatytumėte ratuotą laivą, tikriausiai nuspręstumėte, kad jis gali išvažiuoti ant kranto. Tokių laivų yra, bet įprastai jie yra visai nedideli. Prancūzų inžinieriaus Ernesto Bazino idėja buvo visiškai kitokia – jis siekė sukurti itin greitą ir ekonomišką vandenynų lainerį.

Bazinas, kaip ir daug kitų to meto inžinierių, ieškojo būdo suteikti laivams didesnį greitį. Juk tuo metu 19 amžiaus pabaigoje laivai buvo vienintelis būdas pasiekti kitus žemynus. Lėktuvas dar net nebuvo išrastas, o ką jau kalbėti apie tokio nuotolio skrydžius. Laikas – tai pinigai, laikas – tai greitis. 19 amžiaus pabaigoje greiti vandenynų laineriai galėjo pasiekti vos didesnį nei 20 mazgų arba 37 km/val. greitį (ar žinote, kodėl laivų greitis matuojamas mazgais?) Tuo tarpu Bazinas skaičiavo, kad jo sugalvotas naujoviškas dinamiškas korpusas leistų laivams pasiekti 47 mazgų (87 km/val.) greitį, bet tuos teorinius skaičiavimus reikėjo pagrįsti praktiniais bandymais.

Bazino idėja buvo kardinali – inžinierius norėjo pakeisti įprastą laivo korpusą ratais ir taip stipriai sumažinti kontakto su vandeniu plotą. Kuo mažesnė laivo dalis bus panirusi, tuo mažesnė bus hidrodinaminė trintis ir laivas galės plaukti greičiau arba sunaudos mažiau kuro (šiuo atveju, anglies). Ratuotas Bazino laivas šiek tiek priminė katamaraną, nes centrinė laivo dalis visada buvo virš vandens. Tačiau vietoje dviejų vientisų korpusų Bazino laivas būtų turėjęs 3 ar 4 poras besisukančių ratų.

Bazinas net penkis metus vystė šią idėją, vis bandydamas mažus modeliukus. Galiausiai 1896 metų rugpjūčio 19 dieną Sen Deni mieste į vandenį buvo paleistas tris poras ratų turintis ir daugiau nei pustrečio šimto tonų sveriantis Ernest-Bazin. Kiekvieno rato skersmuo buvo 10 metrų, laivo ilgis siekė maždaug 40 metrų, o korpusas laikėsi 4 metrų aukštyje virš vandens. Tai buvo įspūdingos išvaizdos laivas, primenantis kažkokį milžinišką vaikišką žaislą.

Ernest-Bazin turėjo 6 ratus, tačiau tai buvo tik dar vienas bandymams skirtas laivas. Bazinas planavo, kad užbaigtas vandenynams skirtas laivas turės 8 ratus ir bus dar efektyvesnis ir greitesnis. Inžinierius skaičiavo, kad Ernest-Bazin galėtų viršyti 20 mazgų greitį, bet užbaigtas aštuonratis laivas su daug galingesniu varikliu pasiektų net 47 mazgų (87 km/val.) greitį. Tiesa, jo amžininkai manė, kad Bazino laivas niekaip neviršytų 32 mazgų (68,5 km/val.) greičio, bet ir tai būtų buvęs didelis pasiekimas.

Ernest-Bazin ratai buvo siaurėjantys link briaunų. Plaukiant įprastai apie trečdalis rato būdavo po vandeniu. Variklis suko tuos ratus, bet kartu buvo naudojamas ir įprastas sraigtas – ratų sukimasis buvo labiau reikalingas trinčiai sumažinti. Bazinas skaičiavo, kad jo laivas Atlantą kirstų sunaudodamas 4-5 kartus mažiau anglies ir tai padarytų žymiai greičiau nei geriausi tuometiniai garlaiviai.

Ernest-Bazin atrodė įspūdingai, tačiau, kaip tikriausiai galite atspėti, nebuvo sėkmingas. 1897 metais Ernest-Bazin buvo ruošiamas Lamanšo sąsiaurio kirtimui. Ši kelionė būtų įrodžiusi, kad Bazino idėjos yra vertos dėmesio – jei žygis būtų pavykęs, būtų pradėtos aštuonračio laivo statybos. Tačiau greitai paaiškėjo, kad ratuotas laivas turi rimtą trūkumą.

Bazino skaičiavimai praleido vieną svarbią detalę – vandenį. Bazino ratai galėjo sumažinti trintį tik su sąlyga, kad patys per daug nesušlaps. Besisukantys laivo ratai į viršų kėlė tiek daug vandens ir nuo to papildomo svorio sukosi žymiai lėčiau. Kuro sąnaudos buvo dar didesnės, o laivo judėjimo greitis – mažesnis. Ratuotas laivas teoriškai tikrai galėtų judėti per vandenį patirdamas mažesnį hidrodinaminį pasipriešinimą, bet praktiškai ta trintis Ernest-Bazin laive tiesiog buvo perkeliama ratams.

Vietoje to, kad taptų naujos laivų architektūros krypties pradžia, Ernest-Bazin pasirodė kaip nepraktiškas ir niekam tikęs laivas. Greitai jis tapo metalo laužu. Prie panašių idėjų buvo grįžtama ne kartą, galvojant, kad ratus būtų galima dengti hidrofobine danga, bet, kaip pastebėjote, laivai išlaikė daugmaž tradicinę formą.