Užsukę į kokį karo muziejų – o juose visada verta apsilankyti – pastebėsite, kad daug senų kulkosvaidžių turi labai storus vamzdžius. Ir tai yra šiokia-tokia iliuzija, nes tikras vamzdis tiesiog slepiasi storame, masyviame korpuse. Šiuolaikiniai kulkosvaidžiai taip neatrodo.
Kalbant apie šaunamuosius ginklus, ar žinote, ar į orą paleistos kulkos grįždamos gali ką nors pražudyti? O kam buvo sukurtas 2,7 mm pistoletas Kolibri? O kokį ginklą sukūrė garsus automobilių dizaineris Giorgetto Giugiaro?
Iš tikrųjų, Pirmojo pasaulinio karo laikų (1914-1918 m.) kulkosvaidžiai dažnai atrodo kone komiškai stori. Garsiausias pavyzdys, žinoma, yra Maximo kulkosvaidis, kuris naudojamas iki šiol (jį sukūrė labai keista asmenybė).
Maximo kulkosvaidis pradėjo tarnybą dar 1886 metais, bet labiausiai paplito per Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau tai nėra vienintelis tokio kulkosvaidžio-storulio pavyzdys.
Amerikietiškas Lewiso kulkosvaidis, pradėtas naudoti 1914 metais, irgi turi gana storą vamzdį.
Reikia pasakyti, kad nei vienas iš paminėtų ginklų nėra milžiniško kalibro – tai nėra kažkokios patrankos, net jei iš tolo taip ir atrodo. Maximo kulkosvaidis originaliai buvo 11,43 mm kalibro, bet vėliau naudoti ir daug mažesni vamzdžiai. Didžiausias kalibras bandytas Lewiso kulkosvaidyje buvo 7,92 mm.
Šie du ginklai yra tik pavyzdžiai. Tais laikais buvo ir kitų storų kulkosvaidžių. Tik kodėl?
Senieji kulkosvaidžiai taip atrodo todėl, kad turi aušinamus vamzdžius. Šie du pavyzdžiai pasirinkti neatsitiktinai – jie atstovauja du skirtingus vamzdžio aušinimo būdus. Maximo kulkosvaidis yra aušinamas vandeniu. Tas storas korpusas, supantis jo vamzdį, yra pildomas vandeniu. Rusiška Maximo kulkosvaidžio versija turi didesnę užpildymo angą, kad kariai per ją galėtų lengviau grūsti sniegą. Tuo tarpu Lewiso ginklas yra aušinamas oru. Jo korpuse slepiasi didelis aliumininis radiatorius, per kurį šaudant traukiamas grynas oras.
Šiuolaikiniai kulkosvaidžiai taip jau neatrodo, nes jiems tokių masyvių aušinimo sprendimų nereikia, nes pati karyba pasikeitė. Pirmasis pasaulinis karas ne šiaip sau yra vadinamas apkasų karu. Tokie kulkosvaidžiai privalėjo galėti ilgą laiką šaudyti be sustojimo, nes to reikėjo apkasams nuo šturmo ginti. Ginklui perkaitus didėja užsikirtimo tikimybė, jis praranda tikslumą ir gali sugesti. Vamzdis gali taip įkaisti, kad tiesiog praras formą.
Šiais laikais naudojami lengvesni kulkosvaidžiai, kurie šaudo trumpesnėmis serijomis, nes kaip Pirmojo pasaulinio karo laikais beveik niekas apkasų nešturmuoja. Šiuolaikinės karybos doktrinos akcentuoja ankstesnį priešo šturmo grupių sustabdymą naudojant artileriją ir dronus. O Pirmojo pasaulinio karo laikais kulkosvaidžio lizdas turėjo būti pasiruošęs atremti kelių šimtų priešų šturmą, todėl kulkosvaidžiai pleškino be pauzių ir jiems reikėjo geresnių aušinimo sprendimų.
