Lėktuvui elegantiškai leidžiantis link oro uosto, jūs pažvelgiate pro langą norėdami dar kartą iš viršaus pamatyti debesis. Ir ant tų debesų staiga išvystate šį tą keisto – šviesos skritulį, apsuptą spalvotu žiedu. Jis jus seka ir galiausiai išnyksta. Kas tai?
Ar žinote, kodėl reaktyviniai naikintuvai paskui save kartais tempia švytinčių karolių juostą? O kodėl maršrutą beveik užbaigę lėktuvai kartais apsisuka ir grįžta namo? Su aviacija tai nesusiję, bet ar žinote, kodėl ryškiai mėlynų fejerverkų praktiškai nebūna?
Tas šviesos žiedas, beje, nėra susijęs su lėktuvu – kažką panašaus galima pamatyti ir nuo aukštesnio kalno ar pastato. Arba tiesiog priėjus prie geizerio ar fontano. Tačiau būtent lėktuvų keleiviai šiuo fenomenu džiaugiasi ir stebisi dažniausiai, nes baltas debesų paklotas labai išryškina tą šviesos žaismą.
Ir būtent tai šis apskritimas ir tėra – šviesos žaidimas vandens lašeliuose. Konkrečiau, tai – optinis fenomenas vainikas. Kaip žinote, eidamas per vandens lašelius (ar, pavyzdžiui, stiklo prizmę) šviesos spindulys lūžta į skirtingas spalvas ir matome vaivorykštę. Bet kartais vandens lašeliai debesyse, rūke ar migloje išsidėsto taip, kad ne tik sulaužo spindulį, bet ir atspindi jį atgal. Tuomet tarp šviesos šaltinio (Saulės ar, rečiau, pilno Mėnulio) ir tų lašelių esantis stebėtojas (jūs lėktuve) mato vainiką su raudonu apskritimu. Kartais vainiką sudaro keli apskritimai.
Vainikas nėra vaivorykštė. Vainikas įprastai neturi taip ryškiai išreikštų spalvų, yra daug mažesnis ir yra matomas tik stebėtojui esančiam tarp šviesos šaltinio ir, tarkim, debesų pagrindo. Jei vienas paskui kitą skristų du lėktuvai ir jūs galėtumėte matyti abiejų jų šešėlius, tik jūsiškio orlaivio šešėlį suptų vainikas, nepriklausomai nuo to, kuriame lėktuve būtumėte. Tai yra, pirmojo lėktuvo pilotui atrodytų, kad vainikas puošia pirmąjį šešėlį, antrojo įgula manytų, kad antrąjį. Svetimo šešėlio vainikas niekada nepuošia – poetiškas faktas. Tiesa, šešėlis matomas tik tuo atveju, jei lėktuvas yra pakankamai arti debesų.
Dar svarbiau tai, kad vainikus ir vaivorykštes kuria skirtingi fiziniai procesai. Vaivorykštes kuria refrakcija: šviesa keliauja per vandens lašelį, lūžta ir tampa vaivorykšte. Vainikus kuria difrakcija (spindulio nukrypimas, skaidymasis susidūrus su kliūtimi) ir atspindėjimas. Galite įsivaizduoti, kad tą akimirką, kai pro lėktuvo langą matote vainiką, debesys elgiasi kaip kompaktinis diskas ar naftos produktų bala ant asfalto – jų paviršiuje dėl difrakcijos irgi galite pamatyti įvairių spalvų. Be to, kadangi vainiką kuria atspindys, jis matomas ant paviršiaus, kuris laužo šviesą, o ne už jo: skirtumas tarp Saulė-lašelis-vaivorykštė ir Saulė-vainikas-lašeliai.
Taigi, tai – tik optinis fenomenas, matomas esant idealioms aplinkybėms. Debesies (miglos, rūko) struktūra turi būti labai vientisa, lėktuvas turi skristi santykinai žemai, Saulė turi būti per daug neuždengta kitų debesų, o jūs turite būti šešėlio pusėje – tuomet galbūt pavyks pamatyti vainiką. O paskui leidžiantis per tuos debesis gali šiek tiek pakratyti.
