Kuo mažiau žmonių tanke, tuo geriau. Tausojami žmogiškieji resursai, galima sumažinti tanko dydį, nes įgulos skyrius gali būti mažesnis, daugiau vietos pažangioms sistemoms. Ar tiesa, kad rusiški pagrindiniai kovos tankai turi mažesnes įgulas nei vakarietiški?
Kalbant apie tankų dydį, ar tikrai tankistais gali tapti tik žemesni žmonės? O kas apskritai yra pagrindinis kovos tankas? Ir kodėl nuo Renault FT laikų daugumos tankų varikliai yra gale?
Iš tikrųjų, seniau tankai turėjo didesnes įgulas. Na, aišku, nekalbant apie pačius mažiausius. Minėtas Renault FT yra dvivietis, bet tai – labai mažas Pirmojo pasaulinio karo laikų šarvuotis. Kita vertus, Antrojo pasaulinio karo amerikietiškas M3 Stuart yra lengvasis tankas, bet jame tarnavo net keturių žmonių įgula. Kaip ir sovietiniame vidutiniame T-34.
Šiuolaikiniai pagrindiniai kovos tankai yra daug didesni, galingesni, pažangesni. Kiek žmonių juose tarnauja?
Leopard 2 yra vienas labiausiai paplitusių pagrindinių kovos tankų NATO pajėgose ir jį valdo 4 žmonių įgula. Kaip ir ankstesniame Leopard 1, britiškame Challenger 2, itališkame C1 Ariete, amerikietiškame M1 Abrams – visuose šiuose tankuose tarnauja po 4 žmones. Pažiūrėję į šių tankų įgulos narių pareigas rasime praktiškai tą patį sąrašą – vadas, užtaisinėtojas, artileristas (šaudytojas) ir vairuotojas.
Klausimas – ar sovietinių/rusiškų tankų įgula yra mažesnė? Daugeliu atveju, taip. T-64, T-72, T-80, T-90 – visi šie tankai turi trijų žmonių įgulas. Kadangi jie turi automatines užtaisymo sistemas, juose nėra užtaisinėtojų. T-64 buvo pirmasis sovietinis serijinės gamybos tankas su šia sistema, todėl ankstesni tankai, tokie kaip T-55 ir T-62, turi keturių karių įgulas. Tačiau tai nėra toks jau unikalus dalykas.
Trijų žmonių pakanka ir prancūziškam Leclerc, japoniškam Type 10, korėjietiškam K2 Black Panther – pastarasis įdomus tuo, kad jį naudoja ir Lenkija. Vokiškas Panther KF51 irgi gali dirbti su trijų žmonių įgula, kaip ir ateičiai planuojami tankai. Daug ateities tankų, jei tokių dronų eroje apskritai bus, galės dirbti su dar mažesnėmis įgulomis arba visai be žmonių.
Aišku, kyla klausimas, kodėl vakarietiškuose tankuose tarnauja daugiau žmonių, kai sovietai savo tankus ir jų įgulas sumažino dar septintajame dešimtmetyje. Negi Vakarų ginkluotės inžinieriai nesugebėjo pagaminti automatinės užtaisymo sistemos? Žinoma, kad sugebėjo.
Antrojo pasaulinio karo amerikietiškas eksperimentinis tankas T22E1 ir keli vėlesni amerikietiški prototipai patys užtaisydavo savo ginklus. 1952-ųjų prancūzų lengvasis tankas AMX-13, kurie Leopard 1 ir Leopard 2 prototipai ir eksperimentinės versijos irgi turėjo automatines užtaisymo sistemas. Tačiau daugeliu atveju Vakarų pajėgos pirmenybę teikė įgulos saugumo didinimui, o ne jos narių skaičiaus mažinimui.
Reikalas tas, kad automatinės užtaisymo sistemos geriausiai veikia tada, kai sviediniai yra šalia. Pavyzdžiui, T-72 turi vadinamąją karuselę – žiedu tiesiai po bokšteliu išdėstytus sviedinius. Ta karuselė sukasi ir sviediniai visada yra greta pabūklo spynos. Vakarietiškuose tankuose amunicija yra visiškai atskirame skyriuje su laukan išsprogstančiomis sienelėmis. Todėl po smūgio detonavus amunicijai T-72 praranda ir bokštelį, ir įgulą, o Abrams nusipurto tik kelių bokštelio plokščių, kurios ir skirtos tam, kad nulėktų šalin, išleisdamos sprogimo jėgą toliau nuo žmonių. Savaime aišku, tai padeda ne visada, bet bent jau padidina įgulos išgyvenimo šansus. Atskiras amunicijos skyrius yra ir priežastis, kodėl vakarietiškų tankų bokšteliai yra daug didesni nei sovietinių/rusiškų.
Taigi, taip, rusiškų tankų įgulos įprastai yra mažesnės, nes jiems nereikia užtaisinėtojų. Tačiau tai nerodo jokio technologinio pranašumo. Tiesiog skiriasi doktrinos. Sovietų/rusų tankų doktrina siekė sumažinti tanko siluetą, kad į jį pataikyti būtų sunkiau, o Vakarų – sukurti tanką, kurio įgula turėtų geriausius išgyvenimo šansus nepaisant pataikymo.
