Pasauliui pereinant prie elektrinių transporto priemonių, galima neabejoti, kad su laiku nutils ir kanalų laiveliai, gabenantys krovinius ir keleivius. Tiesą sakant, tai net nebus didelė naujiena, nes elektriniai laivai pasaulio kanaluose plaukioja nuo 19 amžiaus pabaigos.
Atrodo, kad elektra ir vanduo nesiderina. Negi elektrinis kanalo laivas neturėtų saugumo problemų? Iš tikrųjų, visos transporto priemonės yra šiek tiek pavojingos, bet inžinieriai nėra kvaili. Jei sistema yra gerai izoliuota, vanduo elektrinių jos komponentų tiesiog nepasieks. Be to, įvykęs trumpas jungimas turėtų tiesiog išjungti elektrinį laivą, nesukeldamas pavojaus jame esantiems žmonėms. Žinoma, nelaimių pasitaiko, tačiau senieji elektriniai laivai nebuvo pavojingesni už varomus garo varikliais.
19 amžiaus pabaigoje kanalų laivai buvo varomi žmogaus jėga irklais ir kartimis arba garo varikliais. Pastarieji užtikrino neblogą kelionės greitį, bet buvo reiklūs priežiūrai. Be to, ir taip maži kanalų laivai turėjo pasiimti nemažai kuro, kuris užėmė vietą, kur galėtų būti keleiviai ir kroviniai. Tačiau blogiausia buvo tai, kad garo varikliams reikėjo nemažai laiko, kad jie įkaistų ir būtų pasiruošę darbui.
Amerikiečių inžinierius Frankas W. Hawley rado išeitį – išmetė vieno kanalų laivelio garo variklį ir vietoje jo sumontavo du 19 kW elektrinius variklius. Baterijų savo laive Hawley nemontavo, nes norėjo sutaupyti vietos ir svorio. Vietoje to, virš Erie kanalo atkarpos Niujorke jis nutiesė kontaktinę liniją – panašią, kokią naudoja troleibusai. 1893 metais Hawley pademonstravo savo trolei-laivo privalumus.
O tų privalumų buvo nemažai. Hawley laivas buvo lengvesnis ir erdvesnis nei anksčiau, kai dar turėjo garo variklį. Be to, jam beveik nereikėjo priežiūros ir ryte jis iš karto galėjo imtis darbo. Aišku, norint paruošti šią sistemą platesniam naudojimui, reikėjo nemažų investicijų, bet laivyba kanalais tam puikiai tiko – juk laivai šiuose vandens keliuose visada plaukioja tais pačiais maršrutais. Dėl to elektriniai kontaktinį tinklą naudoja ir kitos planuotais, fiksuotais maršrutais važinėjančios transporto priemonės – traukiniai, tramvajai, troleibusai ir netgi sunkvežimiai (įskaitant ir karjerų savivarčius).
1899 metais panaši idėja pritaikyta Belgijoje – kontaktinis tinklas nutiestas 4 km atkarpoje Briuselio-Šarlerua kanale. Jį naudojo laivas-vilkikas, o tai įrodo, jog pati idėja buvo laikoma patikima. 1933 metais kontaktinis tinklas pastatytas vokiškoje Marnos-Reino kanalo atkarpoje. O po karo ši idėja pritaikyta ne viename Europos ir Šiaurė Amerikos kanale.
Sunku pasakyti, ar ateityje tokių trolei-laivelių bus daugiau. Jų populiarumas su laiku nusmuko, nes dyzeliniai ir benzininiai varikliai pasiūlė geresnes dinamines charakteristikas ir suteikė daugiau lankstumo.
Tačiau išardytos ne visos kontaktinės linijos. Buena Vista keltas Oregono valstijoje energijos semiasi iš virš upės nutiestos elektros linijos – jis buvo paleistas 2012 metais, todėl yra santykinai jaunas. Keli panašūs keltai veikia ir Europoje. Švarus vidaus vandens kelių transportas ateityje bus labai svarbus, todėl ten, kur tokia infrastruktūra yra įmanoma, trolei-laiveliai gali būti pakankamai populiarūs.
