Laivų statytojai visada tikisi, kad jų kūriniai plaukios ilgus dešimtmečius, bus saugūs ir efektyvūs. Tiesa, ne visi. 19 amžiuje būta ir visiškai vienkartinių laivų, plaukusių iš Šiaurės Amerikos į Europą. Štai Baron of Renfrew, vienas didžiausių medinių laivų istorijoje, buvo būtent toks – vienkartinis. Kam buvo skirti vienkartiniai laivai?
Iš tikrųjų, vienkartinių laivų idėja nėra visiškai mirusi ir šiandien. Tiesa, dabar tai dažniausiai yra įvairūs migrantų ar kontrabandos plaustai, kurie yra išmetami vos įvykdę vienintelę savo užduotį. Tačiau kalbėdami apie 19 amžiaus vienkartinius laivus turime omenyje didžiulius tristiebius ar net keturstiebius burlaivius, net per audras skrodusius Atlanto vandenyną.
Šiaurės Amerika visada buvo turtinga savo gamtiniais ištekliais. Europiečiams tai buvo sąlyginai nauji gėrybių klodai, kuriais būtų kvaila nesinaudoti. Nieko keisto, kad tuomet į Senąjį Žemyną plūdo Naujojo Pasaulio mediena, kailiai ir kitos Europoje paklausios prekės. Britų laivų statytojai, žinoma, džiaugėsi kokybiškos medienos pasiūla, tačiau Jungtinės Karalystės valdžia norėjo šio verslo dalies. Taigi, 19 amžiuje importo mokesčiai pasiekė net 275 % įvežamos medienos vertės.
Verslininkai visais laikais buvo labai protingi žmonės. Matydami, kad medienos importas į Jungtinę Karalystę yra stipriai ribojamas didžiuliais mokesčiais, jie nustojo importuoti medieną. Na, beveik.
Iš tikrųjų, jie pradėjo statyti vienkartinius laivus – silpnai suręstus burlaivius, kurių krovinys buvo paties laivo korpusas. Rąstai ir iš dalies apdorota mediena buvo rišama ar kitaip surenčiama į kažką, kas priminė tikrą burlaivį. O atplaukus į Jungtinę Karalystę tokia laikina transporto priemonė buvo išardoma ir parduodama laivų statytojams.
Vienkartiniai laivai turėjo ir daugiau privalumų. Visų pirma, buvo galima atplukdyti žymiai didesnius krovinius – juk krovinio dydis nebuvo ribojamas laivo dydžio. Antra, pavykdavo išvengti nuostolingos kelionės atgal į Šiaurės Ameriką. Tuo metu žymiai daugiau prekių buvo atvežama iš Šiaurės Amerikos į Europą, o atgal laivai plaukdavo beveik tušti. Dažnai tekdavo naudoti net balastinius akmenis, kurių, žinoma, niekam neparduosi. Taigi, kelionė į vieną pusę buvo nuostolinga – jos išvengti buvo tiesiog proting. Savo laivą išardę ir pardavę jūreiviai sėsdavo į keleivinius laivus ir keliaudavo ruoštis naujam reisui. Arba užsidirbę apskritai mesdavo jūreivystę.
Baron of Renfrew – didžiausias vienkartinis laivas istorijoje
1825 metais Kanadoje buvo pastatytas vienas iš didžiausių burlaivių istorijoje Baron of Renfrew. Kvebeko laivų statytojo Charleso Woodo pastatytas keturstiebis laivas buvo 92,65 metrų ilgio (su bušpritu ir utlegeriu – 110 m) ir turėjo daugiau nei 8 000 tonų krovinio – kaip jau supratote, pats laivas ir buvo savo krovinys. Tiesa, kai kuriuose šaltiniuose minimas kur kas kuklesnis ir realistiškesnis 4800 tonų svoris.
Kaip ir kiti vienkartiniai laivai, Baron of Renfrew buvo pastatytas paskubomis, pigiai ir grubiai. Rąstai buvo surišti ir sutvirtinti kaiščiais, tačiau laivas nebuvo nei labai stabilus, nei labai tvirtas. Baron of Renfrew turėjo 14 burių, nors realistiškai, jei būtų pakakę virvių ir stiebai būtų tvirtesni, jų galėjo būti daugiau.
Nepaisant visko, vadovaujamas kapitono Matthew Walkerio vienkartinis laivas Baron of Renfrew rugpjūčio 23 dieną išplaukė iš Kanados į Londoną. Laivo įgulą sudarė apie 27 vyrai, daugiausia neturintys jūreivystės patirties. Nuplaukus vos apie 800 km laivas jau buvo prisipildęs vandeniu, kurio silpnos pompos niekaip negalėjo išpumpuoti. Tačiau kelionė tęsėsi – juk saugoti Baron of Renfrew tiesiog nebuvo prasmės.
Spalio pabaigoje Baron of Renfrew jau buvo gana stipriai apgadintas, tačiau 21 dieną jis pasiekė Lamanšo sąsiaurį – iki kelionės pabaigos buvo likę nedaug. Kitą dieną audringas vėjas jau buvo nubloškęs vienkartinį laivą ant seklumos ir Baron of Renfrew ėmė byrėti. Trys laivo dalys spalio 24 dieną buvo išplautos netoli Kalės miesto Prancūzijoje. Skirtingi šaltiniai tolesnį laivo likimą aiškina skirtingai – tikėtina, kad bent dalis Baron of Renfrew medienos pasiekė Londoną ir buvo parduota ten.
Baron of Renfrew yra laikomas ilgiausiu vienkartiniu laivu pasaulyje, tačiau metais prieš tai pastatytas Columbus buvo panašaus ilgio – su bušpritu (į priekį nusitęsusiu stiebu) jo ilgis siekė apie 108 metrus. Šis laivas savo užduotį įvykdė – atplaukė į Londoną. Tačiau jo savininkas pardavė tik tai, kas buvo Columbus triumuose – paties laivo mediena nebuvo parduota. Savininkas nusprendė pasiųsti Columbus į antrą kelionę, kuriai vienkartinis laivas tiesiog nebuvo tinkamas. Columbus nuskendo Lamanšo sąsiauryje.
Išnykus dideliems importo mokesčiams dingo ir vienkartiniai laivai. Niekas negali pasakyti, kiek jų iš tikrųjų kirto Atlanto vandenyną. Tai buvo trumpas, bet keistas blyksnis laivybos istorijoje.
