Kaip seni vikšriniai traktoriai važiuodavo asfaltu jo nesugadindami?

Vikšriniai traktoriai turi nemažai privalumų. Didelis kontakto plotas sumažina slėgį į gruntą ir stipriai pagerina sukibimą. Tačiau vikšrai žaloja paviršius, todėl nėra laukiami ant asfalto ar betono dangų. Tai kaip anksčiau vikšriniai traktoriai dirbdavo ūkiuose ir važiuodavo iš vieno lauko į kitą?

Apie vikšrinės važiuoklės privalumus ir trūkumus Nodum.lt jau rašė – kviečiame paskaityti šį straipsnį. Trumpai – vikšrinės važiuoklės yra labai tvirtos ir padeda sunkioms mašinoms važiuoti per pakankamai minkštą gruntą. Tačiau ant kietos dangos plieniniai vikšrai niekada nebuvo laukiami, nes nelygus jų paviršius gadina asfaltą, betoną ir kitas kietas dangas.

Dabar, žinoma, turime būdų, kaip tų pažeidimų išvengti. Nemažai šiuolaikinių vikšrinių mašinų turi armuotos gumos vikšrus – su jais galima važiuoti ir ant kietos dangos. Metalinius vikšrus dėvinčios mašinos gali būti papildomos guminiais padais, kurie irgi sumažina jų poveikį asfaltui ar betonui. Galiausiai, į tolimesnes keliones vikšrinė technika keliauja ne savo eiga, o sunkvežimių ir tralų pagalba.

Tačiau vikšriniai traktoriai buvo naudojami ir palyginti nedideliuose ūkiuose. Pavyzdžiui, Italijos vynuogynuose, kur jie buvo mėgstami dėl savo manevringumo (daug vikšrinių traktorių gali apsisukti mažesniame plote nei ratinė technika), mažo slėgio į gruntą ir žemo svorio centro. Vikšriniai traktoriai neišmindavo gilių provėžų, lengvai sukiojosi tarp vynuogių eilių ir nebijojo stačių šlaitų.

Lamborghini Trattori vikšrinukai (kaip ir kitų gamintojų traktoriai) 20 amžiaus 6-7 dešimtmečiuose buvo tobulinami labai paprastu, bet genialiu sprendimu – papildomais ratais su pneumatinėmis padangomis. Pora specialių ratlankių su pneumatinėmis padangomis buvo tvirtinami prie varančiųjų žvaigždžių, dar vienas laisvai besisukiojantis ratas buvo montuojamas priekyje po traktoriaus nosimi.

Ši sistema veikė labai paprastai. Kadangi vikšriniai traktoriai yra vairuojami stabdant vieną vikšrą ar vikšrus sukant į priešingas puses, priekinis papildomos važiuoklės ratas nebuvo vairuojamas. Jis tiesiog laisvai sukiojosi į šalis kaip koks prekybos centro vežimėlio ratukas.

Tie traktoriai nebuvo labai sunkūs, todėl papildomą ratinę važiuoklę buvo galima sumontuoti naudojant paprastą rankinį keltuvą. Tos pneumatinės padangos padėdavo traktoriams parvažiuoti iš vynuogynų namo. Ar bet kokių kitų laukų, nors vynuogynuose vikšriniai Lamborghini buvo labai mėgstami.

Beje, švedų tankas Stridsvagn fm/31 turėjo kiek kitokią vikšrinę-ratinę važiuoklę – ratai buvo ne nuimami, o nuleidžiami.

Žinoma, papildomus ratus turėjo ne visi, todėl kartais būdavo pasitelkiami ir kiti išradingi sprendimai. Pavyzdžiui, kai vikšriniam traktoriui tekdavo įveikti nedidelį asfaltuoto kelio ruožą, žmonės po vikšrais jam dėdavo senas padangas. Kur kas dažniau vikšriniai traktoriai tiesiog būdavo paliekami laukuose visam sezonui – juos pavogti vis tiek nebuvo lengva.