1953-1967 metais Vokietijoje važinėjo keli neįprasti raudoni autobusai. Savo išvaizda jie nebuvo kuo nors išskirtiniai, tačiau juos kartais buvo galima sutikti važiuojančius bėgiais. Negana to, geležinkeliais šie autobusai važiavo greičiau nei autobanais.
Keliais ir bėgiais važiuojančios technikos yra ir dabar, tačiau dažniausiai tai – geležinkelių infrastruktūros priežiūros mašinos. Įvairūs nedideli sunkvežimiai ar ekskavatoriai ant bėgių lipa tada, kai taip turi važiuoti į darbo vietą. Būta ir traukinių, pagamintų iš įprastos ratuotos technikos – Šuoliuojančios Žąsys yra neblogas to pavyzdys. Bet vokiškas Schi-Stra-Bus buvo kiek kitoks – tai buvo tiesiog viešojo transporto mašina.
Nors Vakarų Vokietija po Antrojo pasaulinio karo vystėsi labai greitai, kai kurie infrastruktūros trūkumai buvo jaučiami ir šeštojo dešimtmečio pradžioje. Vokietijos geležinkelių kompanija Deutsche Bundesbahn (DB) pastebėjo, kad vykdyti kai kuriuos populiarius maršrutus be didesnės infrastruktūros plėtros būtų sunku, todėl pradėjo naują ypatingo autobuso projektą. 1951 metais DB kreipėsi į automobilių kėbulų ir komercinės technikos gamintoją Nordwestdeutscher Fahrzeugbau, kad ši pagamintų keliams ir geležinkeliams tinkamą autobusą.
Idėja buvo pakankamai paprasta. Naujoji mašina, trumpai vadinta Schi-Stra-Bus (Schienen-Straßen-Omnibus – Geležinkelių-Gatvės-Autobusas), turėjo važiuoti bėgiais, kai tai įmanoma, ir keliais kur bėgių nėra. Pirmieji prototipai buvo pristatyti ir išbandyti 1952 metais ir jau kitąmet Schi-Stra-Bus pradėjo darbą.
Schi-Stra-Bus (oficialus gamintojo pavadinimas NWF BS 300) ilgis – 11,1 m, plotis – 2,5 m, svori – 7,7 tonos. Viduje yra 43 sėdimos vietos keleiviams, bet tarp jų tilpo dar maždaug 24 stovintys žmonės. Autobuso gale burzgė dyzelinis Klöckner-Humboldt-Deutz variklis, išvystantis 88 kW galią. Kai Schi-Stra-Bus važiavo keliais, jis mažai kuo skyrėsi nuo kitų laikmečio autobusų, nors turėjo dureles abiejose pusėse, o viduje buvo avarinių stabdžių rankenėlės.
Atvykęs į tam pasiruošusią geležinkelio stotį integruotų hidraulinių keltuvų pagalba Schi-Stra-Bus kilstelėdavo savo nosį, kad po ja būtų pastumtas specialus keturratis traukinio vežimėlis. Tuomet procedūra būdavo pakartojama ir autobuso gale, tačiau galiniai varomieji mašinos ratai likdavo ant bėgių (traukinio varymas padangomis dengtais ratais nėra toks keistas kaip propeleriu). Taip Schi-Stra-Bus virsdavo 12,55 metrų ilgio ir 13,5 tonų svorio automistre – autonominiu geležinkelio vagonu su vidaus degimo varikliu. Keleiviai transformacijos metu likdavo savo vietose. Bėgiais Schi-Stra-Bus riedėdavo naudodamas tą patį variklį ir tuos pačius galinius varomuosius ratus, tačiau sumažėjusi trintis leisdavo išvystyti didesnį greitį.
Keliais Schi-Stra-Bus važiuodavo 80 km/val. greičiu, o keliaudamas bėgiais galėjo įsibėgėti net iki 120 km/val. Tiesa, nors ši transporto priemonė ir atliko savo darbą, suderindama autobusų ir lengvųjų keleivinių traukinių privalumus, greita jos niekas nelaikė.
Pavyzdžiui, 140 kilometrų kelionė iš Pasau į Kamą trukdavo maždaug 5,5 valandas. 63,8 šios kelionės kilometrus Schi-Stra-Bus įveikdavo bėgiais. Taip ilgai keliauti tekdavo ne dėl transformacijos (jai būdavo skiriama vos 10 minučių), o dėl geležinkelių užimtumo ir infrastruktūros trūkumų.
Ir tokios problemos buvo Schi-Stra-Bus istorija. Nors buvo pagaminta daugiau nei 53 tokių mašinų, tik 15 iš jų reguliariai keliaudavo bėgiais. Visi kiti Schi-Stra-Bus buvo naudojami kaip įprasti autobusai. Tai buvo šiokia-tokia problema ir resursų švaistymas, nes visi Schi-Stra-Bus turėjo tuos hidraulinius keltuvus ir kitą keliavimui geležinkeliais reikalingą įrangą. Paskutiniai Schi-Stra-Bus į užtarnautą poilsį išleisti 1967 metais. Geriausiai išlaikytas ir puikiai veikiantis Schi-Stra-Bus dabar eksponuojamas Geležinkelių muziejuje Bochume.
Panašios idėjos buvo bandomos ir kitose šalyse – JAV, Prancūzijoje, Nyderlanduose. Japonijoje autobusai-traukiniai buvo bandomi ir 21 amžiuje, nors jų panaudojimo galimybės yra labai ribotos, o funkcija – nišinė.
.jpg){kind=link}
