Kariniai dronai yra labai efektyvus ginklas. Per didžiulį atstumą kažkur patogiai įsitaisęs pilotas gali vykdyti svarbias žvalgybines ar kovines užduotis. Daugelis mano, kad dronų panaudojimas stipriai suaktyvėjo po Rugsėjo 11-osios atakų. Tai tiesa, tačiau pirmojo tikro kovinio drono panaudojimo atvejo reikėtų ieškoti kur kas anksčiau – dar Antrojo pasaulinio karo metais.

Antrasis pasaulinis karas buvo nuožmus konfliktas ir visos pusės stengėsi tapti technologiškai pranašesnėmis. Būtent technologijos leidžia taupyti žmogiškuosius ir finansinius resursus, ir konfliktą užbaigti kaip nugalėtojui. Vienas iš tokių neįprastų projektų buvo tikrų tikriausias dronas – nuotoliniu būdu valdomas bombonešis. Nuotoliniu būdu valdomų lėktuvų būta ir anksčiau, tačiau dažniausiai tai buvo taikiniai ar prototipo stadijos neperžengiantys bandymai.

Delmaras S. Fahrney, JAV leitenantas, pasiūlė sukurti nuotoliniu būdu valdomą bombonešį dar 1936 metais. Tuometinės technologijos toli tokiai idėjai toli pasistūmėti neleido. O ir prioritetas tokiems projektams nebuvo didelis – juk karas dar nebuvo prasidėjęs. Visgi, vėliau buvo išrastas geresnis aukštimatis, televizija, prasidėjo karas ir technologinė pažanga įgavo neblogą spyrį judėti pirmyn. Taigi, idėja kurti didelį droną vėl buvo atgaivinta.

Interstate Aircraft pasiūlė TDR-1 droną, kuris pirmą kartą į orą pakilo 1942 metų balandį.  Naval Aircraft Factory pademonstravo savo TDN droną, kuris pakilo tų pačių metų lapkritį, bet buvo kur kas prastesnis ir į kovines užduotis taip niekada ir nebuvo pasiųstas. Tuo tarpu TDR-1 karinį jūrų laivyną sudomino labiau.

TDR-1 – iš kito lėktuvo valdomas vienkartinis dronas. Pilotas televizoriuje galėjo matyti vaizdą iš drono bei stebėti aukščiamačio rodmenis. Pilotui tereikėjo pamatyti taikinį ir į jį nukreipti TDR-1 – dronas turėjo rėžtis į taikinį, jį sunaikindamas ir kartu paaukodamas save. Nors buvo galvojama apie galimybes numesti bombą ir sugrįžti, nuotolinio valdymo sistemos nebuvo pakankamai ištobulintos.

Operacijai ruošiamas TDR-1, 1944 rugsėjis. (U.S. Navy, Wikimedia)

Orlaivį į priekį traukė pora Lycoming O-435 variklių, o pati konstrukcija buvo neįtikėtinai paprasta – ją sudarė dviračių gamintojo sukonstruotas rėmas, apdengtas vargonų gamintojo tiekiama fanera. Tokia konstrukcija buvo ir pigi, ir pakankamai tvirta, ir tausojo kitiems lėktuvams reikalingus resursus.

TDR-1 turėjo kabiną, kurioje galėjo įsitaisyti pilotas. Ilgus atstumus iš bazių į karštas vietas reikėjo įveikti įprastu būdu – kitaip buvo tiesiog nepraktiška. Nors buvo užsakyta 2000 tokių dronų, galiausiai vos apie 200 jų buvo pagaminta. Juos tiesiog lydėjo per didelės techninės problemos. Keli vis tiek buvo panaudoti mūšiuose.

Vienintelis išlikęs TDR-1 Nacionaliniame laivyno aviacijos muziejuje Floridoje. (Greg Goebel, Wikimedia)

1944 metų rugsėjo 27 dieną TDR-1 sėkmingai bomdardavo japonų laivus. Paskutinė operacija įvykdyta spalio 27 dieną – tik apie pusė numatytų dronų pasiekė savo taikinius. TDR-1, nors ir buvo nebrangūs, buvo nepraktiški – vienkartinis dronas nėra pats geriausias aviacinis ginklas.

Taigi, pradžia nebuvo labai vykusi, bet jau tuomet TDR-1 buvo vadinamas dronu ir bent kažkiek pasitarnavo.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia