Kada buvo sukurtas automobilinis garsinis signalas? Kaip jis veikia?

Garsinis signalas yra labai svarbi automobilio detalė. Netikite? Garsinis signalas juk visada tikrinamas techninės apžiūros metu! Automobiliai turi tokią gerą garso izoliaciją, kad kitais būdais būtų sunku perspėti kitus eismo dalyvius, tačiau kas ir kada išrado šiuolaikinį garsinį signalą?

Sakome „šiuolaikinį“, nes garsiniai signalai tikriausiai yra senesni už pačius automobilius su vidaus degimo varikliais. Yra žinoma, kad garsinius signalus turėjo kai kurie ankstyvieji 19 amžiaus dviračiai. Tai buvo maži guminiai guminiai kamuoliukai su metaliniais rageliais. Naudotojui tereikėjo nuspausti guminį kamuolį, kad iš jo išsiveržęs oras išjudintų viduje esantį liežuvėlį. Jo vibracijos ir kėlė tą pakankamai galingą garsą, kurį sustiprino tas kūgio formos ragelis. Tuo tarpu automobiliai su garo varikliais turėjo garo švilpukus – kaip kokie garvežiai.

Paprasti mechaniniai garsiniai signalai buvo montuojami ir ankstyvuosiuose automobiliuose, tačiau jie nebuvo labai praktiški. Viena vertus, toks primityvus įrenginys veikė kiek per tyliai – prisiminkite, kad kadaise vidaus degimo varikliai buvo kur kas triukšmingesni. Tačiau dar blogiau buvo tai, kad tokio garsinio signalo nebuvo galima valdyti iš automobilio vidaus. Aišku, iš pradžių tai nebuvo problema, nes dauguma automobilių buvo atviri, tačiau geresnis garsinis signalas vis tiek buvo reikalingas pakankamai anksti.

Amerikiečių išradėjas Milleras Reese’as Hutchisonas paprastą elektromechaninį automobilinį garsinį signalą užpatentavo dar 1908 metais. Tuomet pirmieji signalai ir pasiekė automobilius, tačiau rimčiau šis išradimas ėmė plisti tik kai jį įsigijo kompanija Lovell-McConnell Manufacturing. Šios įmonės gamybos pajėgumai leido Klaxon vardu pavadintus garsinius signalus gaminti pakankamai dideliais kiekiais, todėl juos savo automobiliuose ėmė montuoti General Motors. Įdomu tai, kad Lovell-McConnell Manufacturing įkūrėjas Franklynas Hallettas Lovellas jaunesnysis pavadinimą Klaxon pasiskolino iš senovės graikų kalbos, kurioje „klazō“ reiškia „aš žviegiu“.

Klaxon garsiniai signalai veikė gana paprastai. Jie turėjo plieninę diafragmą su ilga kniede viduryje. Į ją dantimis trankėsi greitai besisukantis krumpliaratis ir diafragma vibruodavo,  sudarydama tą gerai pažįstamą garsą, kuris dar būdavo sustiprinamas metaliniu kūgio formos rageliu. Tą krumpliaratį suko elektros variklis – iš pradžių naudotos 6 voltų baterijos, kurias kartais reikėjo pakeisti, o nuo 1911-ųjų – įkraunami elementai. Įdomu tai, kad Klaxon technologija buvo pritaikyta ne tik automobiliuose – tas pats mechanizmas naudotas ir karinių pajėgų naudotose sirenose. Pavyzdžiui, nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Klaxon signalai perspėdavo JAV Karinių jūrų pajėgų povandeninių laivų įgulas apie pavojus, panirimą ar iškilimą.

Klaxon prekės ženklas taip išpopuliarėjo, kad tapo bendriniu daiktavardžiu garsiniams signalams pavadinti – jis naudojamas rusų, olandų, italų, prancūzų, rumunų, čekų, lenkų korėjiečių ir kitose kalbose. Tai yra gana įdomi detalė, nes šiais laikais kur kas dažniau naudojami elektromagnetiniai prietaisai.

1910 metais išradėjas Oliveris Lucasas sukūrė pirmąjį elektromagnetinį automobilinį garsinį signalą. Šis išradimas paplito ne iš karto ir Klaxon prietaisai susilaukė didesnės sėkmės. Tačiau Lucaso garsinis signalas yra labai panašus į tą, kurį automobiliai naudoja ir šiandien.

Standartinis elektromagnetinis garsinis signalas, kaip ir Klaxon prietaisas, naudoja plieninę diafragmą. Nuspaudus mygtuką elektromagnetą pasiekia elektros srovė, jis įsijungia ir link savęs patraukia tą minėtą diafragmą. Judėdama link magneto ji aktyvuoja jungiklį, kuris atidaro elektros grandinę ir išjungia elektromagnetą. Spyruoklės stumiama diafragma staiga sugrįžta į savo vietą, kartu vėl uždarydama elektros grandinę. Taip diafragma juda pirmyn-atgal labai dideliu dažniu – šimtus kartų per sekundę. Sukuriamas 107-109 dB garsas. Kartais šalia vienas kito montuojami du tokie įrenginiai, kad garsinis signalas pasižymėtų dviejų skirtingų tonų garsu – taip tiesiog gražiau. Anksčiau kai kurie automobiliai turėjo du atskirus garsinius signalus – vienas buvo skirtas miestui, o kitas, garsesnis – kaimo keliams. Įdomu ir tai, kad sunkvežimiai kartais pneumatinius garsinius signalus, kurie yra šiek tiek garsesni – pasiekia maždaug 117-120 dB lygį.

Na, o pabaigai reikėtų priminti, kad garsinį signalą reikia naudoti tik tada, kai tai yra absoliučiai būtina. Tai yra, kai reikia atkreipti kitų eismo dalyvių dėmesį, kad būtų išvengta susidūrimo, kai tenka nuo kelio baidyti gyvūnus ar perspėti jūsų nematančius vairuotojus. Tai, beje, yra ne tik mandagumo klausimas – tinkamas garsinio signalo naudojimas yra apibrėžiamas Vienos kelių eismo konvencijoje, kuri galioja ir Lietuvoje. Garsinio signalo negalima naudoti norint ką nors paskubinti ar pamokyti – jei taip darote, geriau jau nevairuokite. O jei pažįstate tokio blogumo vairuotojų, nusiųskite jiems Nodum patarimus, kaip greitai tapti geresniu vairuotoju.

Taip pat skaitykite:

Ar tiesa, kad elektromobiliai pasirodė anksčiau už automobilius su vidaus degimo varikliais?

Kadaise pieno išvežiojimo furgonai gerino elektrinių transporto priemonių statistiką;

Japonams vilnonis salonas yra prabangesnis už odinį;

Iš kur kilo tie dabar dažnai sutinkami dvigubi automobilių stogų kupolai?

Erzinančios netikros grotelės ir ventiliacijos angos;

Kaip atsirado ir paplito puodelių laikikliai?