Trumpas Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpis buvo judesio ir pažangos laikai. Lietuva ir džiaugėsi laisve, ir mokėsi būti laisva. Be to, žvelgiant iš toliau, ta mūsų šalies laisvės istorija sutapo su labai sparčia technologijų pažanga. Greitėjo ir vairuotojai, ir automobiliai, ir keliai.
Pirmosios Respublikos laikotarpis (1918-1940 m.) sutapo su sparčia pasauline automobilių pažanga. Motorinių transporto priemonių skaičius Lietuvoje labai greitai augo. Kartu ryškėjo ir eismo organizavimo problemos, todėl per tą 22 metų laikotarpį eismo taisyklės keistos ir pildytos ne kartą. Eismas 1918 metais ir 1940 metais buvo visiškai skirtingi pasauliai tiek dėl automobilių skaičiaus keliuose, tiek dėl automobilių progreso, tiek dėl infrastruktūros pažangos. Prisiminkite, kad pirmasis greitkelis Lietuvoje, Žemaičių plentas, buvo nutiestas 1934-1939 metais. Maksimalaus leistino greičio pakeitimai yra gera Tarpukario Lietuvos eismo pokyčių iliustracija.
Kokiu greičiu buvo galima lėkti tarpukario laikais? Paklausykite šią Pirmadienio Mazgo tinklalaidės dalį (arba skaitykite toliau):
Prenumeruokite Nodum.lt Youtube kanalą ir remkite svetainę Contribee. Ačiū!
Kaip tarpukario vairuotojai sužinodavo KET ?
Tarpukario laikais besikeičiančios Kelių eismo taisyklės vairuotojus pasiekdavo įvairių leidinių pagalba. Aišku, pirminis šaltinis buvo įstatymai, bet automobilių klubai ir įvairūs laikraščiai leido žinynus vairuotojams, paremtus valstybės patvirtina eismo organizavimo tvarka. Šis straipsnis yra paremtas keliais atrinktais leidiniais, padedančiais nupiešti Lietuvos eismo raidą 1918-1940 metais. Pagrindiniai jų:
- 1919-ųjų „Instrukcijos karo šoferiams“
- 1929-ųjų „Šoferiams reikalingas įstatymas ir taisyklės“
- 1940-ųjų „Judėjimo tvarkos taisyklės“
Mano, Nodum.lt autoriaus, kolekcijoje – 1940-ųjų „Judėjimo tvarkos taisyklės“, išleistos laikraščio „Policija“. Tai – paskutinis ir labiausiai išbaigtas tokio tipo laisvos tarpukario Lietuvos leidinys, nes netrukus po jo išleidimo Lietuva neteko valstybingumo. Jis daugiausia paremtas 1935-ųjų įstatymu.
Kokiu greičiu buvo galima lėkti?
1919-aisiai automobiliai mieste negalėjo viršyti 20 km/val., o užmiestyje turėjo riedėti iki 50 km/val. greičiu. Vairuotojai privalėjo sumažinti greitį sankryžose, tankiai apgyvendintose vietose, prie namų, esant prastam matomumui, pervažose, įvažiuojant į pagrindinį kelią. Įdomu, kaip tai apibūdinama – „Automobilio eisena sumažinama iki
žmogaus eisenos: išvažiuojant iš skersgatvio didelėn gatvėn, išvažiuojant ir įvažiuojant pro vartus, pravažiuojant žmonių minią“. Nėra jokio apibrėžtumo, aiškių kriterijų – sumažink greitį „iki žmogaus eisenos“ ir tiek.
1929-aisiais lengvieji automobiliai („ir taksi“) ir motociklai mieste jau galėjo pasiekti 35 km/val., o užmiestyje buvo leidžiama lėkti net 70 km/val. greičiu. Tuo tarpu leidžiamas autobusų ir sunkvežimių greitis priklausė nuo maksimalaus krovinio svorio („pakeliamo svarumo“) ir net padangų. Mat tuo metu nemaža dalis sunkiojo transporto vis dar važinėjo gumos masės padangomis, kurios nėra tokios saugios
1940-ieji šiame kontekste yra ypatingi tuo, kad Lietuva jau turėjo Žemaičių plentą – ypatingai svarbią transporto arteriją, pirmąjį būtent automobiliams nutiestą kelią –, bet tais metais neteko nepriklausomybės. Taigi, tuo metu galiojusios KET ju buvo paskutinės laisvoje Lietuvoje.
1940-ųjų „Judėjimo tvarkos taisyklės“, išleistos laikraščio „Policija“, teigia, kad maksimalus lengviesiems automobiliams ir motociklams leidžiamas greitis mieste buvo 40 km/val. Tuo tarpu užmiestyje motociklų ir lengvųjų automobilių greitis buvo neribojamas. Taip, neribojamas. Tiesa, tai reiškia, kad nebuvo vieno bendro nacionalinio ribojimo – keliuose vis tiek stovėjo greitį ribojantys ženklai.
Tuo tarpu autobusams ir sunkvežimiams tais 1940 metais buvo leidžiama važiuoti 40 km/val. greičiu mieste ir 50 km/val. greičiu užmiestyje.
Taigi, maksimalus leistinas greitis tarpukario laikais buvo didinamas, nes gerėjo keliai, automobiliai ir vairuotojai. 1919 metais mieste automobiliai važinėjo vos 20 km/val. greičiu, 1929 m. mieste jau buvo galima paspausti iki 35 km/val., o jau 1940-aisiais 40 km/val. greitis gatvėse buvo normalus.
