Tankai turi vikšrus ir visada juos turėjo. Tačiau vikšrinės važiuoklės turi savų trūkumų, todėl nemaža dalis karinės technikos vienetų išlaikė ratines važiuokles. O štai eksperimentinis Landsverk fm/31 pabandė vikšrus ir ratus suderinti. Tik kodėl tai nepavyko?
1929 metais Švedijos ginkluotosios pajėgos kreipėsi į sunkiosios karinės technikos gamintoją Landsverk, prašydamos sukurti lengvą, manevringą tanką. Šis prašymas pasiekė ir Bofors bei Morgårdshammar kompanijas, tačiau pastaroji greitai paliko konkursą. 1931 metais sutartis atiteko Landsverk ir kompanija turėjo pristatyti kelis prototipus. Tai buvo L-10 ir L-30 – pastarasis buvo žinomas kaip Stridsvagn fm/31 – eksperimentiniu keistuoliu su vikšrais ir ratais.
Tai buvo vokiečių inžinieriaus Josepho Vollmerio kūrinys. Tiesą sakant, Vollmeris ir išgarsėjo dėl tokių vikšrų ir ratų derinių tobulinimu. Dar prieš siūlydamas koncepciją švedams, Čekoslovakijoje jis sukūrė Kolohousenka KH50. Šis labai mažas tanko prototipas nebuvo labai geras, tačiau idėja patiko šalies valdžiai ir buvo plėtojama. 1928-1929 metais Vollmeris vieną KH50 pavertė KH60 – šis tankas buvo geresnis tuo, kad vikšrų/ratų režimą galėjo pakeisti per mažiau nei 10 minučių. KH70 buvo kiek didesnis, galingesnis ir geriau ginkluotas. Tik vienas toks tankas buvo pagamintas 1930 metais ir tas pats buvo eksportuotas į Italiją.
fm/31 buvo sukurtas kito Vollmerio kūrinio, vokiško lengvojo tanko L-5, pagrindu. L-10 ir L-30 nesiskyrė praktiškai niekuo, išskyrus, žinoma, tuos ratus. Šie prototipai buvo ginkluoti 37 mm Bofors pabūklais ir turėjo po porą 6,5 mm kulkosvaidžių. Tokio tanko ilgis siekė 5,2, aukštis – 2,5, plotis – 2,45 m, jis svėrė apie 11,5 tonas. Žinoma, ratų neturintis L-10 turėjo būti kiek lengvesnis, nors abu prototipai buvo pagaminti iš pigesnio plieno ir net turėjo medinių vidinių dalių. Abu tankai turėjo pakankamai lengvus suvirintų plokščių korpusus ir Mayback V12 variklius.
Bandymai parodė, kad L-30 vikšrų režimą į ratų pakeičia vos per 30 sekundžių. Be to, ratinė važiuoklė greitai parodė savo pranašumus – važiuodamas ant vikšrų L-30 pasiekdavo tik 35 km/val. greitį, o ant ratų įsibėgėdavo iki net 75 km/val. Vikšrai geriau tiko bekelei, o ratai – keliams. Kariuomenės inžinieriai taip pat džiaugėsi ir tuo, kad tankas buvo pakankamai manevringas, nepaisant sudėtingesnės važiuoklės konstrukcijos.
Tačiau, kaip jau supratote, L-30 gamybos tiesiog nepasiekė. Prototipas buvo tobulinamas iki 1935 metų, o tada tokie tankai jau atrodė kaip visiška seniena. Be to, L-30 nebuvo žymiai pranašesnis už L-10. Taip, kelyje jis galėjo būti greitesnis, tačiau toks greitis buvo reikalingas retai. O bekelėje tie ratai dar galėjo ir trukdyti. Buvo tikimasi, kad toks sprendimas padės pagerinti vikšrų patikimumą, tačiau Vollmerio mechanizmas pats buvo gana nepatikimas ir sunkiai pritaikomas sunkesniems tankams. Taigi, buvo pamirštas ir L-30, ir Kolohousenka tankai.
.JPG){kind=link}