Nors toks apibūdinimas skamba keistai, kaubojus iš esmės yra piemuo. Kaubojaus darbas yra gyvulių varymas ir priežiūra. Visgi, neįmanoma paneigti fakto, kad Šiaurės Amerikos kaubojų papročiai turi savotiško žavesio, kurį Holivudo vesternai tik išpopuliarino ir išryškino. Odiniai auliniai, didelės diržų sagtys, revolveriai ir, žinoma, plačiabrylės skrybėlės. Tik kas sugalvojo pastarąjį kaubojaus stiliaus elementą?
Kaubojais įprastai vadiname Šiaurės Amerikos rančų darbininkus. Jų darbas – gyvulių varymas ir priežiūra. Kaubojus įprastai dirba įsitaisęs ant arklio, kuris jam suteikia galimybę greitai manevruoti tarp karvių, tvorų ir gamtinių kliūčių. Kaubojai įprastai yra siejami su 18-19 amžiaus JAV vakarais ir tai iš dalies yra Holivudo išpopuliarinto laukinių vakarų mito pasekmė. Nors kaubojų kultūra susiformavo būtent Amerikos vakaruose, jie dirba ne tik JAV, bet ir Kanadoje, ir Meksikoje. Kur auginamos karvės, ten reikia ir kaubojų. Ir ne visi jie nešioja tokias skrybėles.
Iš tikrųjų, raiteliai jau šimtus metų nešioja plačiabryles skrybėles, kurios efektyviai apsaugo kaklą ir veidą nuo svilinančių saulės spindulių. Kažką panašaus dar 13 amžiuje nešiojo mongolai. Tačiau tikroji kaubojaus skrybėlė buvos sukurta tik antroje 19 amžiaus pusėje. Iki tol JAV Vakaruose naudoti įvairūs galvos apdangalai – nuo madingų katiliukų, iki šiaudinių skrybėliu ar iš meškėno kailio pasiūtų kepurių. Laimės ieškantys žmonės traukė į vakarus, su savimi pasiimdami buvusio gyvenimo liekanas, todėl kažkur Arizonos ar Naujosios Meksikos platybėse buvo galima sutikti ir jūreivių kepures nešiojančių kaubojų.
Johnas Battersonas Stetsonas, gimęs 1830 metais, vaikystę leido tėvo, kuris buvo skrybėlininkas, dirbtuvėse. Čia jis mokėsi amato ir greičiausiai būtų perėmęs tėvo verslą, jei ne tuberkuliozės diagnozė. Manydamas, kad džiova jį greitai pražudys, Stetsonas leidosi į kelionę į Amerikos Vakarus, kuriuos visada norėjo pamatyti. Čia jis pastebėjo, kad vyrai nešioja skirtingas skrybėles, kurios nesuteikia geros apsaugos nuo saulės spindulių ar lietaus.
Kaubojai tuomet nešiojo jūrų kapitonų, barsuko ar meškėno kailio, vilnos kepures – jos tiesiog netiko vietiniam klimatui ir šių žmonių darbui. Taigi, 1865 metais Stetsonas apsistojo Filadelfijoje ir ėmėsi naujų skrybėlių gamybos – jis sukūrė Boss of the Plains, kuri vėliau tapo žinoma kaubojaus skrybėlės vardu.
Stetsono skrybėlės buvo gaminamos iš natūralaus nedažyto veltinio. Jos pasižymėjo labai standžiu, lengvai formuojamu bryliumi, kuris saugojo kaubojaus kaklą nuo lietaus ir saulės. Brangesnės iš bebro kailio veltinio gamintos Stetsono skrybėlės buvo visiškai nelaidžios vandeniui – prireikus tokia skrybėlė galėjo būti naudojama kaip kibiras arkliui pagirdyti. Kėliautojai taip ir darydavo – iš skrybėlės vidaus gerdavo arklys, nuo bryliaus – raitelis.
Stetsono skrybėlės išpopuliarėjo labai greitai, nes buvo praktiškos, tvirtos ir ilgaamžės. Pirmosios Stetsono skrybėlės pasižymėjo plokščiu bryliumi ir apvalia viršutine dalimi. Tik vėliau viršuje pradėti formuoti įlenkimai ir kaubojai ėmė riesti skrybėlės kraštus. Tai daryta ne šiaip sau – tie įlenkimai skrybėlės viršuje padėjo nusiimti skrybėlę viena ranka neglamžant ir nešvaromis rankomis nepurvinant jos bryliaus. Tuo tarpu bryliaus kraštai į viršų lenkti, nes tai leido dirbti iškėlus rankas – pavyzdžiui, sukant lasą. Stetsono skrybėlė turėjo dekoratyvinę juostą, už kurios kaubojai kišdavo kortas, plunksnas ar kitus išskirtinumo suteikiančius aksesuarus.
Skirtingų formų įlenkimai, spalvotos juostos, pasmakrės virvelės, plunksnos – visa tai leido išsiskirti iš minios. Auganti Stetsono firma ėmė siūlyti įvairius priedus, spalvas ir formas. Su laiku panašias skrybėles ėmė gaminti ir kitos įmonės ir atskiri skrybėlininkai. Atsirado odinių, šiaudinių ir iš kitų medžiagų pagamintų alternatyvų. Dabar galima įsigyti iš sintetinio audinio, medvilnės ir kitokio pluošto pagamintų skrybėlių.
Kaubojaus skrybėlė visoje šalyje išpopuliarėjo pramogų pasaulio dėka. 19 amžiuje kaubojų kultūrą populiarino įvairūs keliaujantys pasirodymai, vėliau šią rolę perėmė Holivudas. Vesternai suformavo hiperbolizuotą kaubojaus įvaizdį ir sukūrė laukinių vakarų mitą, kuris žavėjo nuotykių ištroškusius svajotojus. Greitai kaubojaus skrybėles nešiojo ir tie, kurie prie karvės ir prieiti bijotų.
Kaubojaus skrybėles nešiojo ir skautai, ir Teksaso Reindžeriai, ir daugybė kitų organizacijų. Iš JAV Vakarų kilę politikai, verslininkai ir aktoriai su Stetsono skrybėlėmis eidavo (ir iki šiol eina) ir į oficialius renginius. Darbininkams sukurta skrybėlė jau seniai yra ir mados aksesuaras – kai kurios modernios interpretacijos net neturi pagrindinių gerųjų kaubojaus skrybėlės savybių.
Stetsono skrybėlės išpopuliarėjo labai greitai, nes buvo labai praktiškos. Tokia skrybėlė išskirtiniais atvejais gali būti naudojama kaip indas vandeniui, puikiai saugo nuo lietaus ir saulės, yra labai lengva, tvirta ir praktiškai amžina. Kaubojai savo skrybėles kartais naudoja ir kaip vėduokles, ir kaip vabzdžių baidykles, ir kaip pagalbinį įrankį gyvuliams pavaryti.
Johnas Battersonas Stetsonas tėvo verslą paliko manydamas, kad greitai mirs nuo džiovos, tačiau nugyveno ilgą ir turtingą gyvenimą. Jo įmonė tapo didžiausia skrybėlių gamintoja pasaulyje – gamyklos kompleksą, kuriame 20 amžiaus pradžioje dirbo 5000 žmonių, sudarė net 25 pastatai. Stetsonas buvo giliai tikintis žmogus, todėl paaukojo didžiąją savo turto dalį – jo pinigai maitino benamius, finansavo universitetus, padėjo neturtingų šeimų vaikams siekti išsilavinimo. Stetsonas rūpinosi, kad visi jo darbuotojai turėtų namus, švarų vandenį ir gerą prieigą prie sveikatos priežiūros institucijų.
Johnas Battersonas Stetsonas, pirmos tikros kaubojaus skrybėlės kūrėjas, mirė 1906 metais, keli mėnesiai prieš savo 76-ąjį gimtadienį. Jo kompanija siūlė vis naujus modelius, bet 1970 metais neatlaikė žymiai pigesnių (ir prastesnės kokybės) skrybėlių konkurencijos ir užsidarė. Stetsono skrybėlių gamyba trumpam buvo atnaujinta devintojo dešimtmečio pradžioje, bet laikai jau buvo kiti.
.jpg){kind=link}
