Karas spaudžia visas dalyvaujančias valstybes kurti pačias geriausias, naujausias technologijas, kurios gali suteikti bent kokį nors pranašumą. Ne paslaptis, kad tam buvo pasitelkiami ir gyvūnai. Tais laikais, kuomet komunikacijų technologijos nebuvo visai tobulos, karo reikmėms buvo naudojami ir balandžiai. Bet ar galėtumėte patikėti, kad bombas turėję mėtyti paukščiai padėjo sukurti ir šiuolaikinius liečiamus ekranus?
Šiais laikais būna ir protingų bombų. Tiksliai nutaikytos jos pačios randa kelią link tikslo, nepaisant pučiančio vėjo ar bombonešio padėties. Anksčiau, kuomet nebuvo GPS, nustatyti tikslią bombardavimo vietą buvo sunkiau, reikėjo pasikliauti matomais ženklais. Tam, kad bombos nebūtų nupūstos nuo kurso, bombonešiai skraidė palyginti žemai, todėl buvo pažeidžiami priešlėktuvinei gynybai. Inžinieriai galvojo kaip išspręsti šią problemą ir sumažinti pilotų aukų skaičių. Ir balandžiai tam atrodė labai puikiai tinkami.
B. F. Skinneris, mokslininkas, kuris kartu su Ivanu Pavlovu yra laikomas elgesio tyrimų pradininku, ir buvo tas žmogus, kuris pasiūlė balandžiams patikėti bombas nešančių orlaivių pilotavimą. Skinneris teigė, kad ne kartą
stebėjo balandžius, darniai pakylančius ir skraidančius tvarkingoje rikiuotėje. Staiga jie jam pasidarė panašūs į prietaisus, kurie galėtų valdyti bombas ar raketas.
Iš pradžių Skinneris sukūrė specialius diržus, kuriais balandis galėjo būti prie ko nors pritvirtintas, leidžiant jam judinti tik galvą ir kaklą. Tuomet jis pradėjo balandžius mokyti dirbti su tikrų tikriausiu liečiamu ekranu. Mokslininkas ant ekrano, kuriame buvo rodomi mūšių vaizdai, padėdavo sėklų. Ypatingai skanios sėklos būdavo padedamos ant laivų – taip buvo bandoma išmokyti balandžius pulti sudėtingus taikinius. Kuomet balandžiai jau suprato žaidimą, mokslininkas sėklas ant ekrano padėdavo tik po kurio laiko po balandžio bakstelėjimo į ekraną. Balandžiai be nuovargio baksnodavo į priešo laivus, laukdami skanių sėklų.
Ekranas, kuriuo balandžiai galiausiai turėjo naudotis, nebuvo visai toks, apie kokį įsivaizduojate. Jam nereikėjo kamera padaryto įrašo. Sklendžiančios bombos, kurią ir turėjo pilotuoti balandis, priekyje buvo lęšis, per kurį vaizdas buvo atspindimas ant elektrai laidaus paviršiaus. Ant balandžio nosies buvo nedidelis auksinis elektrodas. Balandis matydamas taikinį ekrane baksnodavo į jį savo snapu, kol sklendžianti bomba grakščiai artėdavo prie taikinio. Jei vėjas ją pasukdavo nepageidaujama kryptimi, laivas (ar kitas taikinys) nebebūdavo ekrano centre, todėl balandis baksnodavo arčiau vieno ar kito krašto. Balandžio baksnojimas snapu buvo paverčiamas elektriniu signalu, kuris valdė sklandytuvo sparnus.
Bandymuose balandžiai-pilotai pasirodė puikiai. Jie mokėjo baksnoti snapu į taikinį, laukdami atlygio. Aišku, vietoj sėklų jie sulaukdavo mirties, kuomet sklandytuvas su sprogstamuoju užtaisu rėždavosi į taikinį. Kad ir kaip efektyviai veikė šis išradimas, mūšyje jis taip niekada ir nebuvo panaudotas.
Mokslininkai kritikavo JAV karinės vadovybės nenorą mūšyje panaudoti balandžius. Laivynas nenorėjo brangių bombų patikėti balandžiams, nes laikė juos nepatikimais. Tuo tarpu Skinneris stebėjosi, kad išmokyti balandžius yra lengviau nei konservatyvių pažiūrų JAV karinio jūrų laivyno pareigūnus. Skinneris net pasiūlė viename tokiame sklandytuve turėti tris balandžius – orlaivis suktų ten, kur sutiktų du iš trijų balandžių. Tačiau susidomėjimas balandžių valdomomis raketomis ir sklandytuvais nuslūgo.
1948 metais idėja vėl atgaivinta Skinnerio pastangomis. Jis įnirtingai vystė projektą, tačiau susidūrė su pora problemų. Visų pirma, sunku vertinti sklendžiančią bombą su balandžiu viduje kaip rimtą technologinį išradimą, kuris gali pasitarnauti moderniuose karuose. Antra, tuo metu jau buvo tobulinamos elektroninės bombų valdymo sistemos, galinčios tiksliai nukreipti užtaisą į taikinį. Kita vertus, įdomu, kad toks išradimas apskritai veikė – tai įrodo žmogaus išradingumą ir, tam tikra prasme, balandžio intelektą.
Ekranas, kuris buvo panaudotas kuriant balandžių valdomas bombas, iš esmės jau buvo įprastas liečiamas ekranas, kokius naudojame šiandien. Jo paviršių dalijo labai ploni laidai su tam tikru elektros krūviu, kurį pertraukdavo ant balandžio snapo uždėtas metalo (dažnai aukso) gabalėlis. Tai buvo primityvus liečiamas ekranas tiems laikams, kuomet dar nebuvo kompiuterių.
Daugiau skaitinių apie Antrojo pasaulinio karo technologinius pasiekimus:
Daugiau Antrojo pasaulinio karo išradimų šiame straipsnyje
Greičiausią pasaulio propelerinį lėktuvas taip pat atėjo iš Antrojo pasaulinio karo laikų
Kaip atrodė JAV dronai Antrojo pasaulinio karo metais?
O šiame Antraspasaulinis.net straipsnyje – daugiau istorijų apie kare panaudotus gyvūnus
