Titanas yra žmonijai labai vertingas metalas, kurio panaudojimo galimybės yra labai plačios. Titanas tikrai naudojamas ir povandeninių laivų statybai. Bet kodėl? Ir ar tikrai visi strateginiai povandeniniai laivai statomi iš šio metalo lydinių?
Titanas yra lengvas ir tvirtas, bet jis yra ir labai brangus. Statyti mažesnius povandeninius laivus iš titano tiesiog būtų per brangu. Bet kai kalbame apie strateginę ginkluotę, supervalstybės dažnai yra pasiryžusios sumokėti ir kone komiškai milžiniškas sumas.
Beje, ar žinote, kad geriausias amerikiečių šnipų lėktuvas SR-71 buvo pagamintas iš sovietinio titano? Kalbant apie metalus ir jų lydinius, ar žinote, kodėl laivų sraigtai dažnai gaminami iš bronzos? O kas iš tikrųjų yra tas išgirtas chirurginis plienas?
Pirmasis povandeninis laivas su titaniniu korpusu buvo sovietų K-222, užbaigtas 1970 metai. Tai – vienintelis Ančar klasės atstovas, iš karto tapęs greičiausiu povandeniniu laivu pasaulyje. Dar kurdami K-222 koncepciją sovietų inžinieriai dairėsi naujų lengvesnių lydinių. Aliuminio lydiniai, nors ir buvo trumpai svarstyti, buvo atmesti, nes nėra pakankamai atsparūs korozijai ir mechaniniam stresui, susijusiam su nuolatiniu aplinkos slėgio svyravimu. Nauji plieno lydiniai tikrai būtų tikę, bet titanas turi daug privalumų.
Titanas yra labai lengvas ir tvirtas, labai atsparus korozijai. Be to, titaninis korpusas nėra magnetinis, todėl jis nedetonuoja magnetinių jūrinių minų ir yra sunkiau aptinkamas magnetometrais. Kita vertus, titanas yra labai brangus ir sunkiai apdirbamas. K-222 statybos tęsėsi nuo 1963 iki 1970 metų. Galiausiai, nepaisant gausybės inžinerinių iššūkių, K-222 tapo pirmuoju povandeniniu laivu su titaniniu korpusu.
Sovietai nebuvo labai patenkinti K-222, bet dėl kitų priežasčių, ne dėl titano. Pavyzdžiui, jis buvo gana triukšmingas, todėl buvo lengvai aptinkamas įprastomis povandeninių laivų medžioklės priemonėmis. Buvo pastebėtos ir kokybės problemos, reaktorius buvo gana sunkiai prižiūrimas. Taigi, sovietai nusprendė nepradėti serijinės tokių laivų gamybos, o laikyti K-222 eksperimentiniu. Svarbiausia buvo tai, kad statydami K-222 sovietai išmoko apdirbti titaną.
Vėliau pastatyti sovietiniai Lyra ir Projekt 945 povandeniniai laivai irgi turėjo titaninius korpusus. Beje, įdomus faktas – JAV įsitikino, kad Lyra laivai statomi iš titano, nes amerikiečių šnipai sugebėjo rasti nuo iš laivų statyklos išvažiavusio sunkvežimio nubyrėjusių titano drožlių. Tačiau patys amerikiečiai titaninių laivų nepradėjo statyti. Ir Rusijos strateginiai povandeniniai laivai dabar nėra titaniniai.
Modernūs povandeniniai laivai statomi iš ypatingai tvirtų plieno lydinių. Jie nėra tokie lengvi kaip titano lydiniai, bet plienas yra daugiau nei pakankamai tvirtas ir kainuoja nepalyginamai mažiau. Plieną taip pat daug lengviau apdoroti ir, prireikus, taisyti.
Titano lydiniai yra brangūs. Tačiau labai daug kainuoja ir jų apdirbimas. Titano negalima virinti deguonies turinčioje atmosferoje. Kai sovietai statė K-222, tokio dydžio titaninių objektų pasaulyje tiesiog nebuvo, todėl neegzistavo ir jų gamybos technologijos. Sovietai tiesiog neturėjo nuo ko nusižiūrėti titano apdirbimo paslapčių ir viską turėjo kurti patys.
Severodvinske buvo pastatyta milžiniška argono kamera, kad virinant titaną aplinkoje nebūtų deguonies. Suvirintojai dirbo su kone kosmonautų kostiumais. Teko kurti specialius titano virinimo įrankius ir metodus, atlikti gausybę bandymų. K-222 statybų aikštelė priminė laboratoriją, nes viskas turėjo būti idealiai švaru. Be to, nors titanas pats yra atsparus korozijai, jis skatina kitų metalų koroziją – sovietai turėjo izoliuoti plienines dalis nuo titaninių. Ir per pirmuosius bandymus vis tiek pasirodė mikroįtrūkimų, nes statytojai padarė klaidų arba aplinka nebuvo visiškai ideali. Bandymų metu tai nėra tragedija, bet jei tai įvyktų tarnybos metu, net ir smulkiam remontui toks titaninis laivas turėtų vykti į specializuotą laivų statyklą, nes kituose uostuose nėra tinkamos įrangos ir specialistų titanui suvirinti – tai yra logistinis košmaras.
Amerikiečiai vėliau skaičiavo, kad vienas titaninio povandeninio laivo prototipas turėjo kainuoti bent 1 % viso Sovietų Sąjungos bendrojo vidaus produkto. O rezultatas – laivas, kuris tiesiog nėra geresnis už plieninį. Taip, titaniniai sovietų povandeniniai laivai buvo greitesni, bet kas iš to? Jie vis tiek buvo aptinkami naudojant įprastas priemones. Titaniniai korpusai tiesiog neturi daug privalumų. K-222 tarnavo tik 18 metų, nes buvo persekiojamas problemų.
Tiesa, kadangi jie jau buvo investavę į titano apdirbimo technologijas ir infrastruktūrą, sovietai ir toliau statė tokius povandeninius laivus. Jie tai darė iki pat Sovietų Sąjungos nudvėsimo ir net šiek tiek po to. 1993 metais tarnybą pradėjęs Pskov tapo paskutiniu sovietinių titaniniu povandeniniu laivu. Visi Lira klasės titaniniai laivai buvo nurašyti 1990 metais, nes buvo tiesiog per brangūs – kai kuriems nurašytiems laivams nebuvo nei 10 metų. Jų bėdos buvo susijusios ne tik su titanu, bet dėl titaninių korpusų tas sprendimas buvo skausmingesnis. Visi nauji Rusijos povandeniniai laivai yra plieniniai.
Taigi, šiuolaikiniai strateginiai povandeniniai laivai nėra statomi iš titano. Tiesa, titaninių dalių juose gali būti. Pavyzdžiui, vamzdžiai jūros vandeniui gali būti gaminami iš titano, kaip ir kai kurios reaktoriaus, išmetimo sistemos ir kitos dalys.
