Žmonės kartais su keista nostalgija kalba apie senų automobilių tvirtumą. Atrodo, kad anksčiau automobiliai lieti iš fortifikacinio betono, todėl buvo ypatingai tvirti, nes buvo gaminami taip, kad tarnautų amžinai. Bet ar tiesa tai, kad automobilių kėbulai anksčiau buvo gaminami iš storesnio plieno?
Visų pirma, reikia pasakyti, kad tas storumo ir tvirtumo klausimas neturi nieko bendro su saugumu. Šiuolaikiniai automobiliai yra saugesni. Automobilio užduotis yra sugerti smūgio jėgą ir apsaugoti pagrindinėje saugumo kapsulėje – tai yra, salone – esančius žmones. Jei po avarijos žmonės lieka sveiki, automobilio saugumo konstrukcija gali būti laikoma sėkminga, net jei visos išorinės detalės bus visiškai sulamdytos.
Be to, reikia suprasti, kad „anksčiau“ yra labai neapibrėžtas laikas. Juk vienu metu automobilių kėbulai buvo gaminami kaip karietos. Be to, anksčiau būta labai pigių, lengvų ir mažų automobilių, kurie turėjo labai plonus kėbulus, bet šiais laikais jie net nebūtų legalūs.
Tačiau iš principo, tas teiginys yra teisingas – anksčiau automobiliai buvo gaminami iš storesnio plieno! Tuo gali būti sunku patikėti, nes daug senų automobilių yra lengvesni už savo modernius atitikmenis. Pavyzdžiui, 1975-ųjų Audi 50 sveria vos apie 700 kg, kai modernus Audi A1 sveria apie pusę tonos daugiau.
Čia galite pažiūrėti Nodum.lt vaizdo įrašą apie tai, kas yra Audi 50:
Tačiau taip yra dėl to, kad modernūs automobiliai yra pilni saugumo ir komforto įrangos, turi geresnę garso izoliaciją ir apskritai yra didesni. Audi A1 yra pusmetriu ilgesnis už Audi 50, turi daug standesnę ir saugesnę konstrukciją, prabangiai išdailintą saloną, kompiuterius, ekranus, stereo sistemą, oro pagalves ir daug visko. Iš tikrųjų, stebėtina, kad skirtumas tarp šių automobilių yra tik pusė tonos – turėtų būti daug didesnis. Ir tai iš dalies yra susiję su tuo, kad Audi 50 buvo gaminamas laikais, kai automobilių kėbulai buvo formuojami iš storesnės skardos.
Iš storesnės skardos pagamintos kėbulo detalės turi privalumų. Storesnė skarda yra atsparesnė įlenkimams – silpnesnį smūgį ji gali atlaikyti visiškai be jokių pažeidimų. Be to, praeina daugiau laiko kol paviršinės rūdys tampa struktūrine problema. Negalima pamiršti ir to, kad suremontuoti storesnę plieninę skardą, ypač ją suvirinti, yra lengviau. Tačiau trūkumų taip pat yra, didžiausi jų – svoris ir kaina. Tai kodėl anksčiau automobiliai buvo gaminami iš storesnio metalo?
Viena priežastis jau paminėta – kadangi automobiliuose anksčiau buvo mažiau visko, jie ir taip buvo lengvesni, todėl būtinybė taupyti svorį nebuvo tokia didelė. Tam, kad modernūs automobiliai nebūtų per sunkūs, tenka kirpti milimetrus nuo kiekvienos kėbulo detalės storio. Audi 50 laikais nebuvo prasmės naudoti plonesnę skardą, nes automobilis ir taip buvo lengvas. Taip taupomi ne tik kilogramai, bet ir eurai – plieno sunaudojama mažiau, o plonesnei skardai apdoroti ir ją pervežti reikia mažiau energijos.
Kita priežastis – stipriai pasikeitusios gamybos technologijos. Anksčiau galimybės tiksliai, kokybiškai ir greitai suvirinti labai ploną skardą buvo ribotos, o dabar robotai tai daro neįtikėtinais tempais, kartu išlaikydami ir preciziškumą. Nauji metalurgijos pasiekimai reiškia, kad ta plonesnė skarda nebūtinai yra silpnesnė ar labiau linkusi prarūdyti kiaurai.
Nauji automobiliai apskritai pasižymi kitokia konstrukcija. Skirtingos rėmo ir kėbulo detalės gaminamos iš skirtingo lydinio plieno (ar aliuminio, ar kompozitų). Tas sparnų ar kapoto skardos storis tiesiog nėra toks svarbus bendrai konstrukcijai ir neprisideda prie kokybės pojūčio.
Tiesiog šiais laikais gamintojai turi galimybę naudoti plonesnę ir lengvesnę skardą, ypač kėbulo išorėje, kuri nėra tokia svarbi automobilio konstrukcijai. Daugelis ta galimybe naudojasi, nes taip taupomas svoris, pinigai, pasiekiamos mažesnės degalų sąnaudos.
